Piteris Brandtas: daugiau nei 45 metų patirties sukaupusio rinkos spekulianto išmintis

Vertėjo įžanga. Šio interviu YouTube nerasite! Norint jį ir kitą papildomą medžiagą pasiekti, reikia užsiprenumeruoti Chat With Traders naujienlaiškį.

Piteris Brandtas – legendinis treideris, kurį tikriausiai jau pažįstate iš ankstesnio interviu. Jo patirtis rinkose skaičiuojama dešimtmečiais. Šiame pokalbyje jis pasakoja apie ilgiausią kapitalo nuosmukį per savo karjerą ir aiškina, kodėl svarbu saugoti ne tik piniginį, bet ir emocinį kapitalą. Taip pat aptaria kapitalo valdymą, klasikinius grafinius modelius, pasirengimo prekybai rutiną ir realistiškus lūkesčius treidinge. Visa tai ir dar daugiau – tikrai daugiau – rasite šiame interviu. Naudingo skaitymo!

***

Kaip laikotės, treideriai? Sveiki atvykę! Šiandien jūsų laukia specialus Chat With Traders epizodas ir, svarbiausia, ypatingas pokalbis su Piteriu Brandtu! Tiems, kurie dar nežino, kas jis toks, pasakysiu paprastai: Piteris Brandtas yra legendinis treideris. Kitaip jo ir nepavadinsi. Finansų rinkose jis spekuliuoja jau keturiasdešimt penkerius metus, tačiau vis dar laiko save rinkų mokiniu. Tai labai išmintingas žmogus, kurio nuomonės verta pasiklausyti.

Be kita ko, aptarėme, kaip jis įveikė visai neseniai patirtą ilgiausią kapitalo nuosmukį per savo karjerą. Piteris pabrėžė, kad emocinį kapitalą saugoti ne mažiau svarbu negu pinigus, papasakojo apie savo prekybos metodiką ir klasikinių grafinių modelių taikymą. Nemažai dėmesio skyrėme ir tam, kodėl pradedant treiderio kelią būtini realistiški lūkesčiai. Galiausiai kalbėjome apie požiūrį į treidingą kaip į verslą.

Taigi šiame epizode tikrai daug naudingos informacijos. Tikiuosi, jums patiks! Prireikus perklausykite dar kartą: iš patirties žinau, kad iš pirmo karto ne visada pavyksta pagauti visas svarbias mintis. Klausydamiesi drąsiai užsirašykite pastabas! Ką gi, bičiuliai, tikiuosi, šis pokalbis jums patiks. Man garbė vėl priimti Piterį savo tinklalaidėje. Malonaus klausymo!

***

— …Taip, ačiū už tuos kelis jūsų pasiūlytus klausimus – jie puikūs! Juos apgalvojau ir įtraukiau į savo sąrašą, kaip tik dabar į jį žiūriu. Turiu daugybę temų, kurias norėčiau su jumis aptarti!

— Žinoma! Klauskite, kiek tik norite!

— [Juokiasi.] Ačiū! Peržiūrėjau prieš porą savaičių jūsų surengtą internetinį seminarą. Jo pradžioje paminėjote, kad neseniai išgyvenote ilgiausią kapitalo nuosmukį per visą karjerą. Pamaniau, būtų labai įdomu apie tai pasikalbėti ir užduoti kelis klausimus… Ar jums būtų priimtina apie tai kalbėti?

— Taip, taip! Apie savo prekybą stengiuosi kalbėti kuo atviriau, nes noriu padėti. Todėl sunkius laikotarpius aptariu net mieliau negu lengvus. Žinoma, kalbėti reikia ir apie vienus, ir apie kitus, bet man labiau norisi aptarti sunkumus… Juk būtent tada grūdinamas plienas! Fizikos dėsniai atsispindi ir treidinge. Taigi jokių problemų!

— Puiku, tuomet pradėkime! Suprantu, kad ne visi girdėjo pirmąjį mūsų pokalbį trisdešimt šeštajame epizode. Bičiuliai, rekomenduoju jo pasiklausyti iškart po šio – jį rasite Chat With Traders svetainėje. Piteri, gal tiems, kurie jūsų dar nepažįsta, galėtumėte trumpai papasakoti apie save ir savo patirtį finansų rinkose? Suprantu, kad keturiasdešimt penkerių metų karjerą sutalpinti į kelias minutes nelengva, bet pabandykime! Paskui pereisime prie kitų klausimų.

— O, žinoma! Labai džiaugiuosi vėl dalyvaudamas jūsų tinklalaidėje. Su jumis visada malonu kalbėtis. Pradėjau aštuntojo dešimtmečio viduryje, tad 2020 m. sausį jau galėsiu pasakyti, kad prekiavau šešis skirtingus dešimtmečius! Gal net pasieksiu pasaulio rekordą…

Visus tuos metus pragyvenimui užsidirbu iš treidingo – kartais geriau, kartais prasčiau! Tačiau maždaug nuo 1980–1981 m. tai yra pagrindinė mano profesija. Perprasti šį verslą užtrukau apie penkerius metus. Pradėjau Čikagos prekių biržoje, kur padėjau komerciniams klientams susipažinti su ateities sandorių rinka. Tuo metu grūdų, kaip ir kitose rinkose, formavosi stiprus bulių trendas. Klientai labai domėjosi ateities sandoriais, visi norėjo išmokti apsidrausti nuo kainų rizikos. Dirbau Continental Grain. Vėliau, 1981 m., įkūriau prekybos nuosavu kapitalu bendrovę ir pradėjau prekiauti savarankiškai. Prekiauju iki šiol!

Dauguma mano prekybos metų buvo pelningi. Penkeri buvo nuostolingi, bet apskritai man, žinoma, labai pasisekė, kad spekuliuodamas rinkose galiu išlaikyti save ir savo šeimą. Pasaulyje tikrai yra ir kilnesnių profesijų, bet man manoji patinka! Gal dėl gebėjimų, gal dėl sėkmės, tačiau šiame versle jau gana ilgai išsilaikau ir dar uždirbu. Tai ištisas nuotykis, bet man jis patinka! Mėgstu prekiauti ir stebėti rinkas. Galbūt mokytis iš rinkų man patinka net labiau negu prekiauti. Vis dėlto prekiauti reikia, kad turėtum iš ko gyventi – negali juk vien sėdėti ir stebėti! Esu atsidavęs rinkų mokinys. Taip pat esu atsidavęs klasikinių grafinių modelių mokinys. Būtent jie padėjo man pradėti uždirbti. Šio požiūrio pagrindus Richardas Schabackeris suformulavo dar ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Klasikiniai grafiniai modeliai – ta treidingo sritis, kurioje jaučiuosi kaip namie!

— Įspūdinga, Piteri! Net po keturiasdešimt penkerių prekybos metų vis dar laikote save rinkų mokiniu. Man tai nepaprasta – tikrai yra ko pasimokyti. Kaip jau minėjau, neseniai žiūrėjau jūsų internetinį seminarą, kuriame pasakėte, kad išgyvenote ilgiausią kapitalo nuosmukį per visą karjerą. Norėčiau apie tai paklausti: kuo viskas baigėsi?

— Taip… Jeigu į prekybą žiūrime kaip į atsitiktinį procesą, didžiausias kapitalo nuosmukis yra tas, kurį dar tik patirsite! Tai patirtimi pagrįsta taisyklė, kurios visada stengiuosi laikytis. Tą patį sakau ir jauniems treideriams: su didžiausiu kapitalo nuosmukiu jums dar teks susidurti. Tokia liūdna treidingo tiesa. Liūdna, bet vis tiek tiesa!

Per savo karjerą patyriau nemažai kapitalo nuosmukių. Paprastai per metus tikiuosi dviejų tokių laikotarpių, kai sugrįžti į ankstesnę kapitalo viršūnę užtrunka du, tris, kartais keturis mėnesius. Tačiau 2012–2013 m. susidūriau su penkiolika mėnesių trukusiu nuosmukiu – tiek užtruko grįžti į ankstesnį aukščiausią tašką. Tai buvo ilgiausias mano patirtas nuosmukis. Ne giliausias! Tačiau jo trukmė galbūt kankino kur kas labiau negu turto volatilumas…

Jaunystėje didelius nuostolius turbūt pakeldavau lengviau. Tada planuodavau, kad kas kelerius metus galiu prarasti trisdešimt procentų sąskaitos kapitalo. Nesu tikras, ar dabar tai ištverčiau, ir tikrinti nesinori. Pakoregavau pozicijų dydžius, kad to išvengčiau. Padeda ir gausi sukaupta statistika. Mano prekyba gana metodiška, todėl gana aiškiai žinau, ko galiu tikėtis. Tą nuosmukį vis dėlto įveikiau ir, kaip diskrecinis treideris, manau, kad… Beje, nelaikau savęs sisteminiu treideriu, nors atidaręs poziciją elgiuosi gana sistemiškai. Tačiau sandorius renkuosi labiau diskreciškai.

Manau, kad kapitalo nuosmukį paprastai lemia viena iš trijų pagrindinių priežasčių. Pirma – mano prekybos metodika nesutampa su tuo, kas vyksta rinkoje. Antra – pats nesilaikau savo prekybos taisyklių ir principų, darau kvailas klaidas… Taip irgi pasitaiko. Niekas nėra tobulas, geriausia, ką galime padaryti, – nenustoti tobulėti! Kartais į vieną ar kitą sandorį reaguojame emocingiau negu įprastai, gal atidarome kiek didesnę poziciją… Trumpai tariant, nutolstame nuo savo metodo. O blogiausias nuosmukis kyla tada, kai sutampa abi priežastys: mano strategija netinka esamai rinkos būklei, o aš pats dar ir nesugebu jos laikytis.

Pirmą kartą per visą karjerą patyriau pasitikėjimo krizę. Na, gal antrą… Penkiolika mėnesių – labai ilgas laikas! Per tokį nuosmukį kartais tenka tiesiog prisiversti ryte atsikelti ir eiti pasižiūrėti, kas vyksta rinkose. Vis dėlto toliau sudarinėjau sandorius ir laikiausi savo proceso. Pamažu tai padėjo susidėlioti mintis. Beje, šis nuosmukis tam tikra prasme tapo savaime išsipildančia pranašyste. Manau, pasidaviau paplitusiai nuomonei, kad rinkos keičiasi, todėl nebegali prekiauti taip, kaip anksčiau, – turi koreguoti savo prekybą. Keičiasi rinkos, vadinasi, privalai keistis ir pats… Regis, ši nesąmonė įsiskverbė ir į mano požiūrį. Pradėjau galvoti, kad gal reikėtų šiek tiek pakeisti prekybą, kai ką daryti kitaip, gal net perdaryti patį save. Manau, čia ir slypėjo problema! Dėl to nuosmukis taip užsitęsė.

Galiausiai pasakiau sau: „Ne.“ Nusprendžiau, kad nesutinku su mintimi, jog rinkos pasikeitė taip, kad turėčiau viską perdaryti. Žinoma, jos keičiasi, ir kai ką prekyboje koreguoti reikia, kad netaptum dinozauru. Laikui bėgant būtina tobulėti! Tačiau nereikia perdaryti paties savęs. Tai padėjo man praskaidrinti mintis: viską permąsčiau ir nusprendžiau grįžti prie pagrindų. Tada mano metodas vėl ėmė derėti su rinkomis. Tiesa, turiu pabrėžti, kad paprastai tokia darna trunka tik keturis ar penkis mėnesius per metus. Bet man pavyko vėl laikytis savo metodo kaip tik tuo metu, kai jis tiko rinkos sąlygoms. Todėl ne tik atsigavau po nuosmukio, bet ir uždirbau puikų pelną!

Taigi manau, kad užsitęsusius, išsekinančius kapitalo nuosmukius treideriai kartais pakelia kur kas sunkiau negu didelius, bet trumpus, savaitę ar dvi trunkančius nuostolius. Nors man, žinoma, nepatinka nei vieni, nei kiti! Negaliu pasakyti, kad moku gerai pralaimėti. Galbūt todėl savo prekyboje tiek dėmesio skiriu kapitalo valdymui. Tačiau tai buvo tikra pasitikėjimo krizė, ir smagumo joje buvo mažai. Kai keturi, penki ar šeši sandoriai iš eilės būna nuostolingi, septintą kartą jau lauki dar vieno rinkos antausio. Pradeda atrodyti, kad tiesiog nesugebi sudaryti pelningo sandorio. Būtent taip ir jaučiausi!

— Labai įdomu, Piteri, ačiū, kad tuo pasidalijote! Ar per tą laiką būdavo, kad visiškai pasitraukdavote iš rinkų ir du ar tris mėnesius neprekiaudavote? O gal atkakliai tęsėte ir…

— Ne-e, kaip tik prie to ir priėjau, Aronai! Pasiekiau tašką, kai nusprendžiau, kad turiu sustabdyti prekybą, viską permąstyti, susidėlioti prioritetus ir rasti teisingą kryptį. Reikėjo kuriam laikui atsitraukti nuo rinkų. Padėjo tai, kad viską apgalvojau ir peržiūrėjau, ką buvau pridaręs… Laimė, viską išsamiai užsirašau, todėl nesunkiai galėjau išanalizuoti jau sudarytus sandorius. Klausiau savęs: ar tikrai vertėjo juos atidaryti? Ar šių sandorių matematinė viltis buvo teigiama? Kaip valdžiau kapitalą ir pačius sandorius?

Dar supratau vieną dalyką… Turto volatilumas ir sąskaitos kapitalo nuosmukis yra rimti dalykai. Tačiau emocinis nuosmukis – kur kas blogiau! Treideriai turi saugoti ne tik savo pinigus ir kapitalą, bet ir save nuo emocinių nuosmukių. Reikia skirti laiko, atsisėsti ir pagalvoti, kaip tai padaryti. Be to, finansiniai ir emociniai nuosmukiai gali būti net nesusiję! Pavyzdžiui, treideris du ar tris mėnesius gali prekiauti be pelno ir be nuostolio, stovėti vietoje, bet tuo pat metu jausti emocinį perdegimą. Kad geležis virstų plienu, reikia ugnies. Manau, tai tinka ne tik metalams, bet ir žmonėms. Ši patirtis padėjo suvokti, kaip svarbu mokėti užkirsti kelią ne tik piniginiams, bet ir emociniams nuosmukiams. Prekiaujant finansų rinkose būtina daryti viską, ko reikia emociniam stabilumui išlaikyti.

— O kaip treideriams tai pritaikyti praktiškai? Ką patartumėte norint išsaugoti emocinį kapitalą?

— Šiuo požiūriu visi žmonės skirtingi, Aronai! Kai kurie treideriai pasakojo, kad užsiima joga. Kiti medituoja, atsisėda prie vandenyno ir klausosi bangų. Dar kiti kreipiasi į treidingo trenerius – tam aš tik pritariu, tik treneris turi būti tikras specialistas, o ne pats save tokiu pasiskelbęs! Tikrų specialistų, žinoma, yra. Juk profesionalūs sportininkai taip pat turi psichologinio pasirengimo trenerius. Pavyzdžiui, golfo žaidėjas gali turėti ir mosto technikos, ir psichologinio pasirengimo trenerį. Pažįstu treiderių, kurie naudojasi panašia pagalba.

Kas dar? Ramus laikas su savimi, dėmesio sutelkimas… Galų gale – laikas be treidingo! Kartais reikia priimti sprendimą neprekiauti. Kai jaučiatės sutrikę, kai mintys pernelyg susipainioja, reikia pailsėti! Manau, daugelis treiderių pažįsta tą baimę: negalima sustoti! Juk neprekiausi – nebus ir pelno, prekiauti privalai, nes esi treideris! Aš čia logikos nematau. Kartais treideriui iš tiesų būtina trumpam sustabdyti aktyvią prekybą ir viską apmąstyti.

Man padeda pokalbiai su žmonėmis, kuriuos gerbiu. Atviras dialogas! Senais laikais biržos prekybos salėje treidingas daugeliu atžvilgių buvo bendras užsiėmimas. Su kitais treideriais važiuodavai tuo pačiu liftu, su jais sudarydavai sandorius… Prekiavai pastate, pilname treiderių! Dabar tokia biržos kasdienybė jau liko praeityje. Pasaulyje pilna tokių treiderių kaip aš: jie vieni sėdi prie kompiuterio, ir tai visas jų gyvenimas… Tai labai vienišas užsiėmimas. Todėl man itin svarbu sąžiningai ir atvirai kalbėtis su kitais treideriais, pasirengusiais mane palaikyti sunkiu metu, kaip ir aš pasirengęs palaikyti juos. Reikia žmonių, kuriais gali pasitikėti. Tai gali būti sutuoktinė ar draugas. Nebūtinai treideris – svarbiausia, kad mokėtų išklausyti!

Dar man labai padeda užrašai. Vieni mėgsta viską apgalvoti mintyse, kiti – aptarti su žmonėmis, o aš mieliau užsirašau. Taip susidėlioju mintis. Jaučiu, kad užrašai apie rinkas man naudingi, ir rašau tikrai daug! Trumpas atsakymas į jūsų klausimą toks: kiekvienam tinka skirtingi dalykai. Kiekvienas turi pagalvoti ir nuspręsti, kas jam padeda labiausiai.

— Be abejo! Puikus atsakymas, Piteri. Norėčiau dar vieno klausimo apie tą kapitalo nuosmukį… Kaip koregavote pozicijų dydį? Žinau, kad į kapitalo valdymą žiūrite labai rimtai. Pamenu, per pirmąjį interviu sakėte, jog žmones dažnai nustebina, kokios mažos jūsų pozicijos. Kaip jų dydis keitėsi per tuos penkiolika nuosmukio mėnesių?

— Vėl kalbėsiu iš diskrecinio treiderio perspektyvos… Į tokį nuosmukį galima reaguoti įvairiai. Pirmoji reakcija – baimė. Su ja susidurti nenoriu! Viena, kai pasakai, kad tau reikia truputį pailsėti nuo rinkų. Manau, protui tai puiki mankšta. Visai kas kita, kai tebesi rinkoje, mintyse aktyviai prekiauji, ir staiga apima baimė: nebegali sudaryti sandorio, kurį privalėtum sudaryti, nes bijai suklysti. Stengiuosi visada tai sąmoningai stebėti. Geriau jau sumažinsiu pozicijų dydį!

Kiekvieno sandorio riziką visada skaičiuoju procentais nuo savo nominalaus prekybos kapitalo, šimtosios procento dalies tikslumu. Per kapitalo nuosmukius – visus, ne tik tą, apie kurį klausiate, – paprastai riziką mažinu dešimčia ar dvidešimčia šimtųjų procentinio punkto. Pavyzdžiui, turėdamas milijoną dolerių kapitalo galiu prekiauti vos vienu ar dviem vario ateities sandorių kontraktais. Taigi riziką sumažinu gerokai!

Tačiau yra dar vienas svarbus dalykas. Jau gerai pažįstu savo veiklos lauką ir žinau, kur esu stiprus. Matau, kurie sandoriai man tinka, o kurie – ne. Supratau, kad labai svarbu nepraleisti tų sandorių, kurie man gerai sekasi. Ir visomis jėgomis vengti būsenos, kai sustingsti, nebegali reaguoti, nes sukausto baimė suklysti… O prieš akis – sandoris, kurį būtinai turėtum sudaryti.

Tai labai svarbu pabrėžti! Susitelkite į tuos sandorius, kuriais prekiauti jums sekasi geriausiai. Lengva pasakyti: darykite tą patį kaip visada, tik sumažinkite pozicijas. Ir žinote, kažkaip taip išeina… Tie, kurie prekiauja jau penkiolika metų, mane supras… Kad nuosmukis baigėsi, suvoki tik tada, kai jau esi jį įveikęs ir pradėjęs didinti pozicijas! Tai nutinka savaime, be didelio svarstymo. Pasiteisina vienas signalas, paskui kitas, truputį padidini riziką, pasirodo puikus modelis, ir staiga pastebi, kad jau išlipai iš duobės! Tai visai natūralus procesas. Taigi per nuosmukius mažinu riziką, lieku rinkoje, prekiauju geriausiai man pasiteisinančiais modeliais ir koreguoju pozicijų dydį.

— Gerai! Tęsiant šią temą: mažindami pozicijas mažinate ir pelną. Akivaizdu – mažiau rizikos, mažiau pelno. Ar tai nereiškia, kad kapitalo nuosmukis užtruks ilgiau, negu būtų trukęs prekiaujant tokio pat dydžio pozicijomis kaip anksčiau?

— Taip, bet čia vėl svarbiausia išsaugoti emocinį kapitalą. O jeigu tokios sudėtingos sąlygos rinkose išsilaikys ilgai? Prekiauju jau pakankamai ilgai, kad atpažinčiau nepalankų laikotarpį, kuris truks bent du ar tris mėnesius. Jaučiu, ar rinkos man tinka. Jeigu netinka, kam jose rizikuoti piniginiu ar emociniu kapitalu? Tada reikia palaukti, kol rinkų elgesys vėl atitiks tavo prekybos suvokimą, ir tik tuomet stengtis kuo greičiau padidinti pozicijas!

Žinoma, visiškai tiksliai pataikyti nepavyks: prasidėjus nuosmukiui šiek tiek pavėluosite sumažinti pozicijas, o palankiomis sąlygomis – jas padidinti. Su šia tikrove susitaikiau, nes niekada nežinai, kiek truks laikotarpis, kai tavo metodas nederės su rinka. Gal šešis mėnesius? Gal devynis? O jeigu rinkos judesiai taps itin trūkčiojantys? Žinau, kad trendo sekėjams kartais taip nutinka, ir tokios sąlygos gali tęstis dvejus ar trejus metus! Todėl noras apsaugoti sąskaitos kapitalą visiškai natūralus. Mano manymu, geriausias puolimas – gynyba! Tikiu stiprios gynybos svarba. Jeigu dėl jos reikia atsisakyti dalies galimo pelno, tebūnie.

— Supratau, man patiko! Baigiant šią temą: žvelgdamas atgal, ar manote, kad galėjote ką nors padaryti, kad kapitalo nuosmukis būtų trukęs trumpiau nei penkiolika mėnesių?

— Taip, neabejotinai! Jis prasidėjo lygiai taip pat, kaip ir visi įprasti nuosmukiai. Paprastai tikiuosi, kad didžiausias metų kapitalo nuosmukis sieks aštuonis, gal dešimt procentų ir truks penkis–septynis mėnesius. Pradžioje viskas taip ir atrodė! Manau, pakenkė tai, kad pradėjau abejoti savimi. Ėmiau svarstyti: gal rinkos iš tikrųjų pasikeitė? Gal reikėtų pridėti indikatorių? Gal pakeisti vieną ar kitą dalyką?.. Manau, jeigu būčiau toliau prekiavęs kaip įprastai, būčiau atsigavęs maždaug per aštuonis mėnesius. Ir kapitalas nebūtų nusmukęs tiek, kiek nusmuko – maždaug penkiolika procentų. Mano manymu, viskas užsitęsė todėl, kad nuklydau nuo savo kelio. Juk mano prekyba juda gana gerai pramintu taku! Ji gana nuspėjama, bent jau man taip atrodo. Tačiau praradau aiškumą, ką iš tikrųjų noriu daryti, ir pradėjau abejoti metodu, kurio laikiausi daugelį metų. Būtent tai ir prailgino nuosmukį.

— Suprantu! Piteri, labai vertinu jūsų sąžiningumą ir atvirumą šiuo klausimu. Puiku, kad taip išsamiai viską papasakojote. Tai tikrai pravers mūsų klausytojams ir, žinoma, man pačiam.

Praėjusį kartą aptarėme klasikinės grafinės analizės principus, bet jūsų prekybos metodiką palietėme tik paviršutiniškai. Norėčiau į tai pasigilinti! Pradėkime nuo penktadienio uždarymo kainos: sakėte, kad tai svarbiausia visos savaitės kaina. Kodėl? Ar tai svarbu tik jūsų prekybos stiliui, ar visiems rinkos dalyviams? Kuo penktadienis skiriasi, tarkime, nuo trečiadienio? Norėčiau išgirsti jūsų mintis.

— Kai kuriais duomenimis, 60–70 % dienos prekybos apimties sukuria aukšto dažnio prekyba. Tikslios dienos treiderių dalies pasakyti negaliu – tarkime, 10, 15 ar 20 %. Taigi maždaug 80 % apimties tenka tiems, kurių dienos pabaigoje rinkoje jau nebebus. Tačiau yra ir treiderių, kurie savo pozicijomis tiki tiek, kad palieka jas atidarytas nakčiai, moka papildomus mokesčius ir prisiima nakties riziką. Pavyzdžiui, Apple Computers akcijos pastaruoju metu tokiai rizikai itin jautrios – net dabar, kol mudu kalbamės! Šie žmonės pozicijų neuždaro pasibaigus prekybos sesijai. Jie turi per kliringo bendrovę įnešti užstatą, skirti tam pinigų iš savo sąskaitų, prisiimti nakties riziką… Jie pasirengę išlaikyti pozicijas ir užsidarant rinkai penktadienio vakarą. Net kai po to laukia trys laisvadieniai iš eilės! Taip nutinka du ar tris kartus per metus. Šie žmonės prisiima ne tik nakties, bet ir savaitgalio riziką.

Manau, kad būtent nuo šių žmonių, kurie į rinkas žiūri labai rimtai, priklauso penktadienio vakaro uždarymo kaina. Ją lemia ne dienos treiderių ar aukšto dažnio prekybos sukuriamas volatilumas. Ją lemia poziciniai treideriai ir jų orderiai! Tai tikroji savaitės kaina. Ar kalbame apie žaliavų, ar apie Forex rinką – jau kitas klausimas. Bent jau žinome, kad ši kaina atspindi tų, kurie pasirengę likti rinkoje, ketinimus.

— Tikrai labai įdomu! Pats niekada nebuvau apie tai pagalvojęs tokiu kampu. Kaip ką tik minėjau, esate klasikinės grafinės analizės šalininkas. Aptikęs modelį, ką konkrečiai norite pamatyti prieš įeidamas į rinką?

— Taip, esu klasikinės grafinės analizės šalininkas, bet laikui bėgant tapau gana išrankus! Vieni modeliai man patinka, o kitos konstrukcijos nevertos mano laiko. Mėgstu galvos ir pečių modelį su horizontalia kaklo linija, taip pat kylančius ir krintančius trikampius. Simetriniai trikampiai man nelabai patinka, o į trendo linijas žiūriu net su panieka. Nemėgstu įstrižų kanalų! Taigi daugelis modelių man nepatinka. O štai stačiakampiai patinka! Stačiakampiai ir galva bei pečiai. Pirmenybę teikiu modeliams su lygiomis, kaip sakau, horizontaliomis ribomis. Įstrižos man nepatinka – šiandienos rinkose jos prastai pasiteisina.

Taip pat labiau mėgstu modelius, kurie formuojasi nuo dvylikos iki dvidešimties savaičių. Negaliu tiksliai paaiškinti kodėl, įrodymų neturiu. Tiesiog iš savo patirties žinau, kad per vieną ar du kalendorinius ketvirčius susiformavę modeliai patikimesni. Kartais pasitaiko ir dvejus ar trejus metus besiformuojančių modelių. Jeigu juos pagaunate, jie gali tapti įspūdingų trendų pradžia. Tačiau ilgalaikių modelių pramušimais dažnai prekiauti sunkiau. Todėl pirmiausia ieškau tokių, kurie telpa į minėtą laikotarpį. Visada stengiuosi įvertinti ir modelio „brandą“… To irgi negaliu paaiškinti: kartais tiesiog pajuntu, kad modelis jau „subrendo“ ir netrukus baigs formuotis. Tuomet mėginu įeiti dar jo viduje, paskutinę jo formavimosi savaitę ar dvi, ir laukti pramušimo. Jeigu to pajusti nepavyksta, tiesiog laukiu pramušimo ir veikiu pagal jį. Kartais jis įvyksta netikėtai! Diapazono viduje paprastai neprekiauju, nes nesu grįžimo prie vidurkio strategijų šalininkas – taip jau esu sudėtas. Yra treiderių, kuriems tai puikiai sekasi! Tai jų niša, joje ir verta likti. O man geriau sekasi prekiauti modelių pramušimais. Pavyzdžiui, kainai ištrūkus iš šešiolika savaičių besiformavusio stačiakampio, tikiuosi judėjimo, kuris truks nuo dviejų savaičių iki trijų mėnesių. Būtent tokiais judėjimais man gerai sekasi prekiauti!

— Man patiko! Dar prieš pradėdami įrašą paminėjote vieną dalyką: šiandien pernelyg daug dėmesio skiriama įėjimo taškams. Dauguma treiderių šią temą laiko labai svarbia. Bet jeigu įėjimo tikslumas nėra svarbiausias dalykas, tai kas tuomet svarbiausia?

— Visiškai teisingai. Tik pažiūrėkite į internetą: visur reklamuojamos prekybos sistemos, kurių šeši iš septynių sandorių pelningi, žadamas 27 % pelnas per du mėnesius, 80 % pelningų sandorių… Visas dėmesys sutelkiamas į įėjimus ir signalus. Todėl daugeliui treiderių, ypač pradedančiųjų, susidaro įspūdis, kad būtent įėjimai ir leidžia uždirbti. Kad sojų pupelių ateities sandorius būtina parduoti būtent ta kaina ir būtent tą dieną… Kad kaip tik čia ir auga „pinigų medis“.

Tačiau iš savo ir kelių tikrą meistriškumą pasiekusių treiderių patirties galiu pasakyti: tikslūs įėjimai, žinoma, svarbūs, bet tai tik viena prekybos dalis. Yra kitų, ne mažiau, o gal net labiau svarbių, pavyzdžiui, rizikos valdymas. Rizikos valdymas nėra vien stop-loss naudojimas! Esu girdėjęs sakant: „Aš tikiu rizikos valdymu, prekiauju su stopais!“ Tai tušti žodžiai, iš kurių matyti, kad treideris nesupranta, kiek daug niuansų turi rizikos valdymas.

Rizikos valdymas apima viską, ką darote atidarę sandorį! Tai ir pasirinktas pozicijos dydis, ir jos valdymas, ir nuostolių ribojimas, ir būdas, kuriuo leidžiate pelnui augti, ir darbas su savo emocijomis. Tai daugybė kitų dalykų, kurie, mano nuomone, kur kas svarbesni už įėjimo taško nustatymą. Įėjimai, be abejo, svarbūs, bet pagrindinis darbas prasideda jau po jų.

Manau, diskreciniam treideriui reikia maždaug trejų–penkerių metų rinkų stebėjimo, kad jis galėtų nuoširdžiai pasakyti: „Esu devyniasdešimt procentų tikras, kad žinau, kas man yra geras sandoris ir ko reikia, kad susiformuotų įėjimo signalas.“ Tačiau pasiekus šį lygį tikrasis darbas tik prasideda! Gali žinoti, ką nori pamatyti grafike, bet visiškai nenutuokti, kokio dydžio poziciją konkrečiu atveju rinktis, kaip geriausia ją valdyti, kaip tvarkytis su savo psichologija ir kaip įveikti nuostolingus laikotarpius…

Žinoma, atpažinti prekybos galimybes svarbu – juk esu klasikinės grafinės analizės šalininkas. Tačiau nemanau, kad būtent ji suteikia man prekybinį pranašumą. Šiandien visi tik ir kalba apie pranašumą: jis čia, jis ten… Bet netikiu, kad reikšmingą pranašumą gali suteikti vien klasikinė grafinė analizė. Ar bet kas kita – ciklai, Elliotto bangos, modeliai, pasaulio makroekonominiai duomenys… Nesvarbu. Pranašumo reikia ieškoti kitur.

Pranašumas slypi siekyje tapti puikiu praktiku, siekyje tobulėti, gebėjime riboti nuostolius, neišbarstyti savo žetonų krūvos per nuostolingus laikotarpius, išmokti psichologiškai prisitaikyti prie rinkų. Štai iš kur jis atsiranda! Ne iš galvos ir pečių ar stačiakampių modelių. Žinoma, naudoju juos kaip signalus, nes kažkuo remtis reikia. Tai geriau negu mesti monetą ar svaidyti strėlytes į lentą. Mėgstu klasikinius grafinius modelius ir visada juos palaikau! Galbūt esu vienas didžiausių jų šalininkų pasaulyje. Tačiau vien patys savaime jie pranašumo nesuteikia.

— Gerai… Tarkime, dėl kokios nors priežasties praleidote idealų įėjimą. Sakote, įėjimai nėra svarbiausias dalykas… Ar esate pasirengęs atsisakyti tokio sandorio?

— Žinoma. Viskas priklauso nuo to, kiek kaina nutolo nuo numatyto įėjimo taško. Pavyzdžiui, aukso kaina pakilo trisdešimčia dolerių už unciją? Taip, tuomet sakau jam: „Viso gero!“ Mano požiūris toks, Aronai: jeigu visų metų pelnas priklauso nuo to, ar šiame sandoryje būsiu teisus, turiu didelę problemą! Jeigu prisidariau milžiniškų nuostolių ir nuo vieno sandorio priklauso, ar metai bus pelningi, ar nuostolingi, – viskas, tai katastrofa. Žmonės įsikalba, kad būtinai privalo pagauti kiekvieną sandorį, ir tampa apsėsti. Nereikia jums visko pagauti! Žinoma, puiku, kai spėji pasinaudoti įėjimu. Tai geriau negu praleisti. Bet jeigu praleisiu sandorį, savęs negraužiu. Kur kas labiau išgyvenčiau dėl klaidos jau atidarytame sandoryje. Aišku, nemėgstu praleisti įėjimų, ypač akivaizdžių. Jeigu matau besiformuojančią galimybę ir dėl kokios nors priežasties ja nepasinaudoju, būsiu nepatenkintas, tačiau tai ne pasaulio pabaiga. Praleidęs sandorį nesivysiu jo, nes ateityje visada bus geresnis modelis ir geresnis signalas. Kai pradedi vytis rinką arba pernelyg save graužti, sukuri tokią psichologinę būseną, kuri pakiš koją, kai ateis laikas kitam sandoriui.

— O kiek išsamiai suplanuojate sandorį prieš įeidamas? Ar numatote zoną, kurioje nustatysite take-profit, ar užsirašote, kaip valdysite poziciją?

— Stengiuosi suplanuoti viską! Žinoma, tenka susidurti ir su nežinomais kintamaisiais. Bet jeigu vakar atidariau sandorį, o šiandien žiūriu į jį ir spėlioju, ką daryti, padėtis labai, labai bloga! Todėl iš anksto mėginu numatyti kuo daugiau prekybos aplinkybių ir apgalvoti sprendimus, kuriuos gali tekti priimti.

Žinoma, mąstau apie rinkas ir jas analizuoju, bet galiausiai esu tik žmogus, pateikiantis orderius. Todėl savo prekybą stengiuosi vertinti pagal orderių kokybę. Į sandorius įeinu maždaug tokiu paros metu kaip dabar – tarp trečios ir ketvirtos valandos JAV laiku. Tada pateikiu arba koreguoju daugumą orderių. Stengiuosi atsakyti sau: ar šis orderis prasmingas? Ar jis atlaikys laiko išbandymą? Ar po pusmečio ar metų, kai atsispausdinsiu grafiką ir pasikabinsiu jį ant sienos, šis sprendimas vis dar atrodys logiškas mano metodo ir Price Action požiūriu?

Stengiuosi susitelkti į procesą, nes negaliu kontroliuoti, ar sandoris bus pelningas. Spekuliuojant rinkose tai nekontroliuojamas kintamasis. Vienintelis dalykas, kurį galiu valdyti, – mano pateikiami orderiai. Jie gali būti geri, bet nuostolingi. Gali būti absurdiški, bet pelningi! Treidinge pasitaiko visko. Žinoma, geriausia, kai sandoris ir geras, ir pelningas. Būtent į tai stengiuosi sutelkti mintis. Stebiu klasikinius modelius, rinkas, įvertinu pozicijų dydį…

Orderius stengiuosi pateikti iš anksto. Ko nemėgstu, tai rinkos orderių! Jeigu vietoj atidėtų orderių naudoju rinkos orderius, vadinasi, reaguoju į rinką, užuot buvęs jai pasiruošęs. Taip pat nemėgstu, kai mane pervažiuoja aukšto dažnio treiderių operacijos, nenoriu palikti stop orderių nakčiai, kad šie vaikinai galėtų juos susirinkti… Stengiuosi susitelkti į procesą: išlaikyti tvarką, peržiūrėti kontrolinius sąrašus, pasiruošti. Iki šeštadienio vidurdienio paprastai iš visų galimų rinkų atrenku dvi ar tris, kuriomis prekiausiu kitą savaitę. Likus pusantros paros iki rinkų atsidarymo jau žinau, kuo prekiausiu ir ką turėsiu stebėti.

— Supratau! Ką gi dar… Ak, taip: ar tikrai atsispausdinate grafikus ir kabinate juos ant savo kabineto sienų?

— Taip, nes pradėjau tais laikais, kai grafikus braižydavo ranka. Turbūt iš ten ir liko šis įprotis! Tuomet nebuvo nešiojamųjų kompiuterių… Buvo IBM kompiuteriai su perfokortomis, tačiau nebuvo tokių galimybių kaip dabar: ekrane atsidaryti bet kurios priemonės grafiką, nubrėžti linijas, uždėti indikatorius. Tada ir indikatorių beveik nebuvo – jų dar nespėjo sugalvoti! Todėl įpratau grafikus braižyti ranka. Atsispausdinu tuos, kurie, mano manymu, bus svarbūs kitą savaitę, išmušu skylutes ir susegu į segtuvą, pasižymiu informaciją, rašau pastabas – ir iš anksto, ir savaitės eigoje. Žinoma, tai darau greta įprastų grafikų kompiuterio ekrane. Tačiau jaučiu, kad pats žymėdamas maksimumus bei minimumus ir traukdamas iš stalčiaus liniuotę geriau pajuntu rinką… Nemėgstu posakio „suartėti su rinkomis“, jis pernelyg nuvalkiotas, bet būtent taip ir yra! Visa tai padeda rinkas pažinti geriau negu dienos pabaigoje paprasčiausiai perversti keturiasdešimt grafikų ekrane.

— Taip, gal nuskambės juokingai, bet kai prieš kelerius metus pradėjau prekiauti, irgi braižiau grafikus ranka! Ant sienų buvau pritvirtinęs du trijų metrų ilgio popieriaus lapus ir juose žymėdavau kiekvienos dienos atidarymo bei uždarymo kainas… Manau, tai buvo gera praktika!

— Taip, taip! Kaip tik pažįstu kartu dirbančius tėvą ir sūnų. Dabar jie gyvena Kolorade, o anksčiau buvo Čikagos prekybos tarybos nariai. Puikūs treideriai! Visus savo grafikus jie braižo ranka: valandinius, kryžiukų ir nuliukų – viską! Įsivaizduokite, kokie jų archyvai… Be to, naudoja specialiai jiems gaminamą braižymo popierių. Tokio dydžio, kaip tie lapai biurų pristatymuose, ant kurių pranešėjas ką nors piešia žymekliu. Tokie žmonės, žinoma, retenybė! Aš pats per savaitę ranka pažymiu ne daugiau kaip dešimt grafikų.

— Supratau! Gal ir man vertėtų prie to grįžti – įdomus užsiėmimas. Vienas privalumų tas, kad grafikų mastelis nesikeičia. Kompiuteryje viską lengva ištempti, o ant sienos mastelis visada tas pats!

— Taip, teisingai! Ir dar kaip teisingai!

— Piteri, nuo rinkų pereikime prie atskirų sandorių valdymo. Koks jūsų požiūris į pozicijų piramidę? Ar prie jau atidarytų pozicijų pridedate naujų orderių, ar įėjęs į rinką susilaikote nuo papildomų veiksmų?

— Paprastai paskutinę modelio formavimosi dieną ar dvi stengiuosi jau turėti visą numatytą poziciją. Kitaip tariant, pozicijos dydis įėjimo metu yra didžiausias, kurį tam modeliui naudosiu. Toliau jį tik mažinu. Taigi mano požiūris visiškai priešingas pozicijų piramidės principui. Jeigu atidariau pirkimo poziciją, nuo tos akimirkos esu tik pardavėjas! Tiesa, kartais ties kuriuo nors kainos piku galiu užfiksuoti dalį pelno, uždaryti dalį pozicijos, o vėliau, įvykus pakankamai stipriam pramušimui, ją atkurti. Tačiau paprastai pozicijų nedidinu. Jeigu manau, kad sandoris vertas įėjimo, iš karto prisiimu visą jam numatytą riziką. Dažniausiai tai darau per pirmąją dieną ar dvi po trijų dienų maksimumo pramušimo. Įėjęs į pirkimą tampu pardavėju – pozicijų piramide netikiu. Žinoma, kartais laikant pirkimo poziciją per dvi ar tris trendo savaites susiformuoja vimpelas ar kitas modelis, suteikiantis atskirą įėjimą. Taip galima! Bet netaikau tokio pozicijų didinimo: „Mano sandoris jau uždirbo tūkstantį dolerių – kaip čia atidaryti dar vieną poziciją ir uždirbti dar daugiau?“ Tokiu požiūriu netikiu.

— Supratau! Dažnai sulaukiu klausytojų pastabų, kad šiek tiek apleidžiu Forex rinką. Tikriausiai jie teisūs, tad taisausi! Žinau, kad Forex sudaro reikšmingą jūsų prekybos dalį, ne mažiau svarbią negu ateities sandoriai. Ar šiomis rinkomis prekiaujate skirtingai?

— Ne, iš esmės abiem prekiauju vienodai. Ir vienur, ir kitur pozicijų dydį apskaičiuoju pagal savo sąskaitos kapitalą. Manau, neprekiaujantieji Forex praleidžia puikių galimybių! Bet galiausiai… Treideriai galvoja, kad prekiauja Apple Computers akcijomis, sojų pupelių ateities sandoriais, USD/JPY ar kitu pavadinimu pažymėta priemone. Tačiau iš tikrųjų jie prekiauja skaičiais dešinėje grafiko pusėje. Treideriai prekiauja kainomis! Jei norite, galvokite, kad prekiaujate Apple Computers akcijomis, bet iš tikrųjų prekiaujate šių akcijų kaina. Mes esame kainos prekiautojai! Aš prekiauju jos pokyčiais. Toks mano verslas – pasinaudoti kainos pokyčiais!

Forex neabejotinai yra likvidžiausia rinka pasaulyje. Ji gerokai didesnė už JAV akcijų rinką, o ką jau kalbėti – daug kartų didesnė už pasaulinę vertybinių popierių rinką! Tai juk tūkstančiai ir tūkstančiai bendrovių. O Forex rinkoje didžioji prekybos dalis tenka vos dešimčiai ar penkiolikai pagrindinių valiutų porų. Jos likvidžios, jose susiformuoja geri trendai.

Žinoma, problemų irgi yra! Pagrindinė – Forex yra nebiržinė rinka, todėl skirtingi dileriai pateikia skirtingas kainas. Dažniausios pradedančiųjų klaidos: jie prekiauja arba per aktyviai, arba per didelėmis pozicijomis. Negalima pamiršti kreditinio peties! Naujokai gerokai viršija tinkamą riziką. Pavyzdžiui, USD/JPY poroje mes paprastai atidarome 800 000 vienetų poziciją kiekvienam 1 000 000 kapitalo – tai 8,00 loto. Vadinasi, turint 100 000 kapitalo, pozicija neturėtų viršyti 80 000 vienetų, arba 0,8 loto. O dauguma prekiauja gerokai, gerokai didesnėmis pozicijomis! Iš čia ir kyla daug bėdų…

Pati Forex rinka sąžininga! Tačiau problemų gali kilti su brokeriais. Akivaizdu, kad yra įsipareigojimų neįvykdymo pavojus, nes, bent jau JAV, teisinės apsaugos šiuo atžvilgiu nėra. Taigi nėra nei garantijų, nei draudimo. Brokeris gali bankrutuoti arba pasirodyti nesąžiningas. Egzistuoja sandorio šalies rizika, į kurią būtina atsižvelgti, todėl svarbu, kur konkrečiai prekiaujate. Aš pats pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį buvau įkliuvęs: mano brokeris nutraukė veiklą, o pas jį laikiau didelį Forex prekybai skirtą kapitalą. Liko vienas doleris ir trisdešimt aštuoni centai. Skaudu! Todėl brokerį rinktis reikia labai atsargiai. Vis dėlto Forex sudaro 50–60 % mano prekybos – tiek spot rinkoje, tiek valiutų ateities sandoriais.

— Gerai! Kaip sakėte, prekiaujate ne priemone, o kaina. Tačiau kiek jums svarbi fundamentinė analizė prekiaujant Forex? Ar ji daro įtaką jūsų sprendimams?

— Ne, visiškai ne. Na, nebent… Manau, kai daug žmonių mąsto vienodai, tai didelis pavojaus ženklas. Nenoriu eiti su minia, ypač jeigu visa minia juda viena kryptimi dėl tos pačios priežasties! Tada jau pradedu įtariai dairytis į šešėlius skersgatviuose. Tačiau fundamentinių duomenų ir pasaulio makroekonominių veiksnių neseku. Per mėnesį palaikau ryšį maždaug su šešiais–dešimčia treiderių, keičiamės idėjomis. Jie gali būti meškų pusėje, aš – bulių, ir tai man netrukdys daryti to, ką laikau teisinga. Vis dėlto tai gali būti papildomas veiksnys: jeigu žmonių, kuriuos labai gerbiu, nuomonė sutampa su manąja, galiu padidinti vieno sandorio riziką nuo 0,8 % iki 1,2 %. Bet tai bus ne mano fundamentinė analizė, o žmonių, kurie, žinau, šią sritį gerai išmano.

— Supratau, remiatės patikimais šaltiniais! Manau, svarbu žinoti, kieno nuomonės klausaisi. Piteri, pamažu artėjame prie pabaigos. Dar turiu kelis klausimus, tad pereikime prie paskutinės dalies – žinių, kurias norėtumėte perduoti jaunajai treiderių kartai. Esu girdėjęs jus sakant, kad pradedančiųjų ar palyginti mažai patirties turinčių treiderių lūkesčiai klaidingi. Ką turite omenyje?

— O, tie lūkesčiai tokie klaidingi, kad apie juos galėtume įrašyti atskirą epizodą! [Aronas juokiasi.] Į rinką žmonės dažniausiai ateina su neteisingais lūkesčiais ir dėl to prisidaro bėdų. Jie tiki, kad gali mesti darbą, pasiskolinti iš uošvės šešiasdešimt tūkstančių dolerių ir pradėti gyventi iš treidingo. Klaidingai įsivaizduoja, kiek kapitalo reikia, kad prekyba taptų pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Mano, kad ji užtikrins pastovias, reguliarias pajamas, ir planuoja: uždirbsiu 100 ar 300 dolerių per dieną, 1 500 per savaitę! Tačiau taip neveikia! Treidinge negalima tikėtis tokio stabilumo, koks įprastas dirbant už atlyginimą. Žmonės ateina tikėdamiesi po šimtą procentų per metus… O aplink pilna norinčių pasipelnyti iš naujokų: signalų pardavėjų, žadančių per devynis mėnesius padvigubinti investuotus pinigus… Atleiskite, taip nebūna! Nemėgstu nuvilti žmonių, tačiau tokie skaičiai nerealūs. Jeigu būtų realūs, po kokių dešimties metų jums priklausytų visi pasaulio pinigai!

Žmonės tikisi, kad kiekviena savaitė, kiekvienas mėnuo ir kiekvieni metai bus pelningi. O iš tikrųjų pradėję prekiauti neria stačia galva – neretai pačiu netinkamiausiu metu! Jie ateina manydami, kad egzistuoja lengvas būdas uždirbti. Tokio būdo nėra! Treidingo mokotės darydami klaidas. Klaidos kainuoja pinigus. Už mokslą mokate rinkai, o ji pati nusprendžia, ko jus mokys. Mokymosi kelias čia gana status! Neišmoksite prekiauti per pirmą mėnesį ar pusmetį, neišmoksite vien skaitydami knygas. Išmokti galite tik darydami klaidas. Jos brangiai kainuos, nebent itin gerai mokate apsaugoti savo lėšas!

Manau, reikia trejų–penkerių metų, turbūt arčiau trejų, vien tam, kad rinkose „užuostumėte pėdsaką“, kaip medžioklinis šuo: „Kažką jaučiu ta kryptimi – reikia ten judėti!“ Maždaug penkerių metų reikia, kad bent kiek įvaldytumėte savo požiūrį į rinkas. O jam ištobulinti prireiks viso likusio gyvenimo. Tokia tikrovė!

Esu girdėjęs, kaip žmonės planuoja mesti darbą ir pradėti prekiauti iš santaupų. Toks planas dažniausiai ir kyla iš klaidingų lūkesčių. Žmogus nesupranta, kad tai nepraktiška ir kad tokiais lūkesčiais negalima remtis. Pasakyčiau taip: jeigu esate treideris, tai dar nereiškia, kad reikia mesti pagrindinį darbą! Nieko blogo derinti prekybą prie darbo. Dieną galite vairuoti traukinį ar atlikti operacijas, o treidingą pritaikyti prie pagrindinės veiklos ir naudoti kaip papildomą pajamų šaltinį. Pirmiausia reikia išmokti ir pasiekti aukštą lygį. Dieve, tik pažvelkite į palūkanų normas: Švedijoje du procentai per metus laikomi dideliais pinigais! O keturiasdešimties procentų pasaulio obligacijų pajamingumas apskritai neigiamas! Patinka prekiauti – prekiaukite! Tačiau turėkite ir įprastą darbą. Uždirbkite iš prekybos po dešimt ar penkiolika procentų per metus. Turtuoliu netapsite, bet užsiimsite tuo, kas jums patinka. Štai tai realistiški lūkesčiai. O jeigu jums dvidešimt ketveri, ketinate pasiskolinti iš mamos ar tėčio kokius penkiasdešimt tūkstančių ir per metus uždirbti šimtą penkiasdešimt tūkstančių pelno, tai tiesiog planuojate didžiulę nesėkmę…

Todėl, Aronai, manau, kad kiekvienas turėtų pasitikrinti lūkesčius dar prieš pradėdamas. Supraskite: jeigu tik pradėjote prekiauti ir per pirmuosius porą metų išėjote į nulį, tai geras rezultatas! Jūsų, kaip treiderio, tobulėjimas prasidėjo. Iš pirmųjų poros metų apskritai nesitikėčiau nieko daugiau, tik supratimo, kuria kryptimi tobulėti ir kaip čia viskas vyksta. Mano manymu, tai realistiški lūkesčiai.

— Puikus patarimas, Piteri! Bičiuliai, net rekomenduočiau atsukti įrašą atgal ir pasiklausyti dar kartą. Pridėsiu nuo savęs: net jeigu uždirbate tik dešimt ar penkiolika procentų per metus, patikėkite, per ilgą laiką tai gali virsti labai reikšmingomis sumomis! Kad iš to uždirbtumėte, nereikia kasmet pasiekti įspūdingo rekordo. Tęsiant temą: žinau, kad į dienos prekybą žiūrite neigiamai. Kokia jūsų nuomonė?

— Pažįstu žmonių, kuriems dienos prekyba sekasi gerai, net labai gerai! Todėl jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tai nuostolingas metodas. Man nepatinka, kaip stipriai ji reklamuojama: naujokai nuolat užkimba ir tikisi, kad juos tuoj išmokys pelningai prekiauti. Manau, neįmanoma pelningai prekiauti tiesiog perėmus kito žmogaus metodiką. Mokytis reikia pačiam, o tam būtinas laikas.

Tačiau tikimybės dienos prekybai nepalankios! Tai irgi klaidingų lūkesčių tema. Pagal statistiką 60–70 % dienos apimties sukuria aukšto dažnio treiderių operacijos. Jų veikla grindžiama pelnu iš pirkimo ir pardavimo kainų skirtumo – bid/offer spredo. Manau, treideriams, kurie sudaro sandorius užbėgdami už akių kitų žmonių orderiams, vieta federalinėse pataisos įstaigose. Tačiau ir biržos, ir valstybė tai leidžia… Aukšto dažnio treideriai prekiauja remdamiesi orderiais, kuriuos kiti žmonės dar tik mėgina pateikti. Jie pasiima spredą!

Kai pradėjau, biržoje visi suprato, kad prekybos salėje dirbantys treideriai gali pirkti bid kaina ir parduoti offer kaina. Jeigu buvai išorinis treideris, turėjai pirkti offer kaina, o parduoti bid kaina. Šis skirtumas ir buvo vadinamas bid/offer spredu. Dabar, jeigu esi paprastas dienos treideris, sėdintis namie prie kompiuterio, tiesiog atiduodi šį spredą. Realybė tokia: gali pateikti akcijos pirkimo orderį bid kaina, bet kai jis bus įvykdytas, ši kaina jau atitiks offer lygį. Taigi iš esmės perki offer kaina. Dienos treideris tiesiog atiduoda savo spredą organizacijoms, kurios kontroliuoja 60–70 % rinkos apimties! Iš to jos ir uždirba. Todėl manau, kad biržoje dienos prekyba nebetinka – reikia pereiti prie pozicinės prekybos arba bent jau skalpingo. Tačiau aktyvi dienos prekyba nebėra tinkamas pasirinkimas, nes taip tiesiog atiduodi savo pranašumą tiems, kurie kontroliuoja bid/offer spredą.

Kitas neigiamas dienos prekybos aspektas, mano manymu, – klaidingi prioritetai. Vėlgi nesmerkiu visų dienos treiderių: yra žmonių, kurie taip uždirba daugybę metų! Pirmiausia kalbu jauniems treideriams, dar tik ieškantiems savo vietos šiame pasaulyje, Aronai. Dienos prekyboje akcentuojamas aktyvus sandorių sudarinėjimas, o ne pozicijų išlaikymas. Mano patirtis rodo, kad didžiąją dalį pelno atnešė būtent pozicijų išlaikymas. Naujokai mano, kad kuo daugiau prekiauja, tuo daugiau galimybių uždirbti. O iš tikrųjų taip tik dažniau suteikia progą ištuštinti savo kišenes tiems, kurie kontroliuoja bid/offer spredą. Štai ką apie tai galvoju, Aronai.

— Dar vienas klausimas: neseniai Twitter paskelbėte įdomią mintį, apie kurią, neabejoju, turite ką pasakyti: „Sėkmingi treideriai ieško priežasties neprekiauti.“ Kodėl taip yra?

— Čia kalbėjau apie diskrecinius, o ne sisteminius treiderius. Sisteminių treiderių sprendimai jau užprogramuoti algoritme! Jie susitaiko, kad pozicijų dydį apskaičiuoja programa, orderius pateikia programos, o iš jų pačių iš esmės reikia tik įjungti ar išjungti sistemą. Diskreciniams treideriams kiekvieną sprendimą tenka priimti savarankiškai. Manau, didžiausias tavo priešas rinkoje esi tu pats. Daugumai diskrecinių treiderių tai tiesa! Baimė, godumas, nepagrįstos viltys – visa tai kyla iš pačių žmogiškų instinktų.

Todėl kuo ilgiau neskubu sudaryti sandorio, tuo mažiau sprendimą veikia mano subjektyvumas. Ypač kai rinkos atidarytos. Pasodinkite mane prieš ekraną: nors jau turėsiu susidaręs nuomonę, vis tiek pradėsiu žiūrėti valandinius, dešimties ar penkiolikos minučių grafikus, bandyti vieną ir kitą indikatorių… Ir pradėsiu abejoti savo nuomone! Rasiu priežastį blogam sprendimui ir viską sugadinsiu. Nuoširdžiai manau, kad diskreciniai treideriai, palikti patys sau, linkę sau kenkti. Kuo mažiau treideris prekiauja, tuo mažesnė emocijų įtaka ir tuo geresnė jo prekyba.

— Puikus atsakymas, Piteri, labai ačiū, kad pasidalijote! Ir paskutinis klausimas… Norėčiau, kad papasakotumėte apie savo požiūrį į treidingą kaip į verslą ir kaip jį praktiškai galėtų pritaikyti kiti treideriai. Ko reikia, kad viską suplanuotum, susikurtum gerą rutiną ir prekybos procesą organizuotum sistemiškai?

— Pakanka pažvelgti į kitas profesijas. Geras chirurgas nevėluoja į ligoninę penkiolika minučių, nebėga į operacinę ir negriebia skalpelio paskubomis. Jis viską padaro iš anksto, išstudijuoja rentgeno nuotraukas… Pasiruošia dar prieš prasidedant darbui. Reikia planuoti veiksmus, apgalvoti galimas situacijas, o ne vien reaguoti į jas. Pažvelkite į aukšto lygio sportininkus – visi turi savo rutiną. Golfo žaidėjas nustatytu laiku atvyksta į aikštyną ir jau būna suplanavęs viską, net smūgių į kamuoliuką skaičių. Esu pilotas, todėl prieš pakildamas įpratau tikrinti kontrolinius sąrašus – irgi turiu savo rutiną. Tas pats galioja treidinge: nenoriu, kad atsidarius rinkai tektų kasytis pakaušį ir spėlioti, kuo ir kaip prekiauti. Noriu būti pasiruošęs! Noriu turėti tvarkingą procesą. Stengiuosi viską suplanuoti taip, kad kasdien darbus atlikčiau tuo pačiu metu, kiek tai įmanoma.

Mano, kaip treiderio, gyvenimas apskritai gana nuobodus. Penktadienį po pietų pradedu analizuoti rinkas, o iki šeštadienio dešimtos valandos dažniausiai jau žinau, ką darysiu kitą savaitę. Turiu nusistovėjusį rinkų atrankos procesą: pirmiausia sudarau ilgą sąrašą, paskui sutrumpinu jį iki trumpojo, šį – iki aktyviai stebimų rinkų, o galiausiai lieka pateiktų atidėtų orderių sąrašas. Orderius taip pat stengiuosi pateikti tuo pačiu metu. Turiu atskirą rizikos apskaičiavimo procesą, leidžiantį ją įvertinti šimtosios procento dalies tikslumu. Įsivaizduoju blogiausią scenarijų, žinau, kokį lygį gali pasiekti nuostoliai ir kada tokiu atveju turėsiu pasitraukti iš rinkos.

Į prekybos procesą reikia žiūrėti labai atsakingai – tai ne žaidimas, o rimtas verslas! Edas Seykota yra pasakęs mintį, kurią čia perfrazuosiu: treideris iš rinkos gauna tai, ko iš jos nori, o dažnai tai būna stiprios emocijos ir nuostoliai. Nuspręskite, ko norite iš rinkų. Ar norite į jas žiūrėti rimtai? Mokytis iš jų ir siekti tikslumo savo veiksmuose? Būtent tikslumas ir meistriškumas turėtų būti tikslas! Jeigu treideris stengsis visus sprendimus priimti dar prieš rinkos atsidarymą, jo prekyba pagerės. Tai požiūris į rinką per prekybos procesą. Kiek šis procesas apskaičiuotas, apgalvotas ir aprašytas, tiek gera bus ir jūsų prekyba.

— Dar vienas puikus atsakymas, Piteri, labai ačiū! Kur mūsų klausytojai galėtų daugiau sužinoti apie jus?

— Užsiimu daug kuo: rašau, prekiauju… Kolegos stengiasi visą mano veiklą pateikti patogiu skaityti pavidalu ir skelbia medžiagą mano svetainėje. Pats nuo svetainės administravimo laikausi atokiau – mėginu susitelkti į prekybą ir užrašus. Tačiau kolegos gerai išmano savo darbą! Atlieku prekybai reikalingus tyrimus, užsirašau apmąstymus, ir visa tai prieinama skaitytojams. Ne nemokamai, bet rašau pirmiausia todėl, kad taip man lengviau mąstyti. Net jeigu neturėčiau skaitytojų, vis tiek rašyčiau sau. Tiesiog taip susiklostė, kad tai įdomu ir kitiems, nors užrašus vedu todėl, kad jie padeda mano mąstymo procesui.

— Žinoma. Taigi daugiau apie tai galima sužinoti jūsų svetainėje?

— Taip, teisingai, Aronai. O Twitter mane rasite vardu @PeterLBrandt – esu aktyvus vartotojas!

— Kaip tik norėjau apie tai paklausti! Labai rekomenduoju klausytojams sekti Piterį – jo paskyra yra nesibaigiantis išminties srautas. Bičiuliai, jei norite išgirsti mūsų pirmąjį interviu, ieškokite trisdešimt šeštojo Chat With Traders epizodo! Piteri, ar tiesa, kad po poros metų, 2020-aisiais, ketinate išeiti į pensiją?

— Toks mano planas, ir ketinu jo laikytis! Prekybos mesti neketinu. Manau, iš rinkų pasitrauksiu tik tada, kai numirsiu. [Aronas juokiasi.] Tačiau ruošiuosi užbaigti visą viešą veiklą – ji iš manęs per daug reikalauja. Prekiauti, be abejo, tęsiu. Per ateinančius porą metų planuoju šiek tiek pakoreguoti savo metodą. Galvoju susitelkti į penkis–dešimt sandorių per metus. O dėl viešos veiklos jau pažadėjau šeimai ir kolegoms! Taigi 2020 m. sausį… Tikiuosi, nebūsiu kaip tie profesionalūs sportininkai ar boksininkai, kurie baigia karjerą, o po metų sugrįžta. Pasistengsiu neužsibūti tarpduryje ir žiūrėsiu į tai taip pat rimtai, kaip žiūriu į spekuliaciją rinkose!

— Jūs tikrai nuveikėte įspūdingą darbą! Man didelė garbė su jumis kalbėtis, labai ačiū, kad vėl atėjote į interviu. Neabejoju, kad klausytojai iš jo pasisems daug vertingų minčių, tad dar kartą nuoširdžiai dėkoju!

— Visada malonu su jumis pasikalbėti, Aronai!