40+ išskirtinai pelningos prekybos metų – Piteris Brandtas

Vertėjo pastaba. Piteris Brandtas – išskirtinis treideris. Jis išsiskiria savo amžiumi ir patirtimi – finansų rinkose prekiauja jau daugiau nei keturiasdešimt metų; pelningumu – per visą karjerą vidutiniškai uždirbo po 42 procentus per metus, o sėkmingiausiais metais – 600 procentų; konservatyviu požiūriu – per visą karjerą patyrė tik trejus nuostolingus metus, o prasčiausias metinis rezultatas buvo minus 8 procentai. Ir galiausiai – savo meile Forex rinkai, kuri Vakarų pasaulyje, deja, nėra tokia populiari kaip pas mus ir gerokai atsilieka nuo akcijų, ateities sandorių bei opcionų rinkų. Toliau – interviu su šiuo Žmogumi iš didžiosios raidės!

Nuorodos: originalas, YouTube.

***

Kaip laikotės, bičiuliai? Ačiū, kad klausotės dar vieno Chat With Traders tinklalaidės epizodo! Tai 36-asis epizodas, ir iš karto galiu pažadėti, kad jis jūsų nenuvils. Šiandien mano svečias – legendinis treideris Piteris Brandtas!

Piteris pradėjo prekiauti 1975 metais, taigi jis jau prekiavo, kai daugelis mūsų klausytojų dar net nebuvo gimę! Bent jau man tai tikrai tinka. Jo veikla rinkose apima jau penkis skirtingus dešimtmečius!

Kad galėtumėte įsivaizduoti, kokį pelningumą Piteris pasiekė per ilgus prekybos metus, pasakysiu: jo sudėtinis vidutinis metinis augimo tempas siekė maždaug 42 procentus. Sėkmingiausiais metais jis uždirbo daugiau nei 600 procentų. Tačiau, žinoma, ne mažiau įdomūs ir nuostolingi metai… Per visą karjerą tokių buvo tik treji! Be to, kiekvienais iš jų kapitalo nuosmukis nesiekė 8 procentų.

Per interviu aptarėme pirmuosius Piterio prekybos metus, laikotarpį, kai jis dirbo Čikagos prekių biržoje, ir klasikinius grafinius modelius, kuriais grindžiama jo prekyba. Piteris taip pat pasidalijo nuomone apie aukšto dažnio prekybą, paaiškino, kodėl visada daro prielaidą, kad kitas sandoris bus nuostolingas, ir aptarė paplitusius klaidingus įsitikinimus apie sėkmingus treiderius. Taigi, bičiuliai, šis interviu jums tikrai patiks!

Gerai, bičiuliai, pradėkime! Aš – jūsų vedėjas Aronas Faifildas, čia – „Chat With Traders“, o šios savaitės mūsų svečias – Piteris Brandtas!

***

— Sveiki, Piteri, sveiki atvykę į tinklalaidę! Kaip laikotės?

— Gerai, labai ačiū, kad paklausėte! Pas mane dabar rytas, o pas jus turbūt jau maždaug pietų metas. Labai džiaugiuosi galėdamas dalyvauti jūsų laidoje. Jau perklausiau kelis jūsų interviu – man patiko!

— Labai ačiū, Piteri, džiaugiuosi, kad pagaliau kalbamės! Juk jau seniai bandėme suderinti laiką, ir štai mums pavyko. Tad nuoširdžiai dėkoju – man garbė su jumis kalbėtis! Turime tiek mažai laiko ir tiek daug temų… Žinoma, pradėsime nuo pirmųjų jūsų prekybos metų, kai dar tik žengėte treiderio keliu. Vėliau pereisime prie to, kaip konkrečiai prekiaujate, pakalbėsime apie grafinius modelius – tai turėtų būti labai įdomu! Esu tikras, kad turite nemažai vertingų įžvalgų šia tema… Gerai, pradėkime! Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo. Žinau, kad į finansų rinkas pirmą kartą patekote maždaug 1975 metais. Kaip tai įvyko? Ir kuo užsiėmėte iki tol?

— Iki tol Minesotos universitete studijavau reklamą ir žurnalistiką. Iš karto po studijų vedžiau, susilaukėme vaikų. Buvau labai jaunas, lengvai ryždavausi pokyčiams, tad persikėlėme į Čikagą. Ten man pavyko įsidarbinti reklamos agentūroje, kuri tuo metu buvo tarp penkių ar šešių didžiausių pasaulyje. Man tai buvo neįtikėtina galimybė!

Būdamas maždaug dvidešimt penkerių susipažinau su vieno savo draugo tėvu, kuris dirbo Čikagos prekių biržoje. Abu dirbome miesto centre, tik skirtinguose jo galuose. Kartą jis sumanė mane pradžiuginti ir pakvietė papietauti pas jį darbe. Pietavome biržos kavinėje, visi aplinkui stebėjo prekybos „duobes“ – prekyba jose tuo metu buvo kone pasiekusi savo piką. Man tai padarė didžiulį įspūdį! Visa tai mane tiesiog užbūrė. Tad vis prašydavausi vėl pakviečiamas pietų. Mane žavėjo visa ši aplinka, šaukiantys, rėkiantys vyrai… Tačiau labiausiai, manau, patiko tai, kad šie žmonės neleidžia dienų sėdėdami susirinkimuose. Jie patys atsako už viską, ką daro, o dienos pabaigoje cento tikslumu gali pasakyti, kaip gerai atliko savo darbą. Tiesioginis grįžtamasis ryšys! Visi veikė savarankiškai, daugelis turėjo savo prekybos metodą… Tai mane nepaprastai traukė!

Pradėjau domėtis, kaip patekti į šį verslą. Tais laikais ateities sandorių rinka dar tik brendo… 1970, 1971, 1972 metais kaina galėjo metų metus judėti šoniniame diapazone. Tačiau vėliau atėjo nederliaus metai, rusams teko pirkti grūdus, ir 1972–1973 metais biržoje kainos tiesiog sprogo. Šia sritimi susidomėjau netrukus po to. Pagreitintų MBA studijų programų tuomet nebuvo, nors šiame versle jų turbūt nėra ir dabar. Tad tiesiog vaikščiojau nuo durų prie durų Čikagos prekių biržoje, varsčiau slenksčius, bandžiau patekti į vidų…

Galiausiai Continental Grain pasiūlė man darbą! Tai buvo maisto produktų bendrovė, tuo metu antra pasaulyje pagal pardavimo apimtį, nusileidusi tik Cargill. Dabar jau galėjau sėdėti prie prekybos „duobės“ krašto! Turėjau ieškoti klientų ir bendrovės vardu vesti su jais verslo derybas. Man pažadėjo atlyginimą, bet tik pirmiems šešiems mėnesiams – vėliau viskas turėjo priklausyti nuo mano rezultatų. Taip ir pasukau šiuo keliu. Gana greitai pavyko išplėtoti solidų darbą su instituciniais klientais, nors man tada buvo vos daugiau nei dvidešimt penkeri.

Tačiau žinojau: užsiimti noriu ne tuo! Norėjau išmokti prekiauti ir tai daryti savo lėšomis. Tik reikėjo suprasti, kaip tai įgyvendinti. Kartu turėjau rūpintis verslu, kad užsidirbčiau pragyvenimui. Man tai sekėsi. Prireikė ketverių ar penkerių metų, kol rinkose pradėjau jaustis savas. Tuo metu jau įsivaizdavau, kaip noriu prekiauti, ir buvau uždirbęs prekybos sąskaitai reikalingą kapitalą. 1980 metais išėjau iš Continental, pasukau savarankišku keliu ir įkūriau Factor Trading – bendrovę, prekiaujančią savo kapitalu. Užregistravau ją biržoje… Štai, ko gero, ir visa istorija!

— Supratau! Puiki istorija, Piteri! Norėčiau stabtelėti ties keliais momentais. Dirbdamas Continental Grain jūs iš esmės pats neprekiaudavote. Kada pasijutote pakankamai užtikrintas, kad samdomą darbą iškeistumėte į savarankišką prekybą? Kur įgijote tam reikalingos prekybos patirties?

— Buvo kelios galimybės, Aronai! Tais laikais biržoje jus supo šimtai kitų treiderių, daugelis jų valdė savo kapitalą. Vieni noriai dalijosi savo metodais, kiti buvo labai uždari. Kai kurie nelabai ką turėjo pasakyti… Tačiau daugelis mielai duodavo konkrečius atsakymus tiems, kurie sugebėdavo užduoti konkrečius klausimus. Man pavyko susidraugauti su keliais labai sėkmingais treideriais. Žinoma, prekybos savo lėšomis patirties neturėjau. Susitaupiau kelis tūkstančius dolerių, o paskui juos praradau. Nežinau, kiek mažų sąskaitų sudeginau, kol galiausiai užčiuopiau tinkamą kelią – radau tokį požiūrį į rinkas, kuris man atrodė logiškas ir atitiko mano charakterį. Sukaupdavau penkis, šešis ar septynis tūkstančius, atsidarydavau prekybos sąskaitą ir juos prarasdavau… Tada vėl iš naujo. Pasisekdavo šiek tiek geriau, vėl viską prarasdavau, bandydavau dar kartą, pasiekdavau dar truputį daugiau ir vėl sudegindavau sąskaitą… Manau, viskas priklausė nuo to, kiek klaidų turėjau padaryti, kiek nuostolių patirti ir kiek laiko skirti, kol bent bendrais bruožais pradėjau suprasti dalykus, kurie vėliau padėjo man tapti treideriu.

— Minėjote, kad susidraugavote su keliais sėkmingais treideriais. Ar kuris nors iš jų ir toliau jums padėjo, darė įtaką jūsų prekybai? Ar buvo žmogus, kurį galėtumėte pavadinti savo mentoriumi? O gal mokėtės tiesiog bendraudamas su kitais?

— Iš tiesų man labai pasisekė, Aronai – turėjau daug draugų! Vienas draugas treideris paskolino mums su žmona pinigų pirmajam namui įsigyti. Kitas kiekvieną savaitgalį užsukdavo į svečius, ir mes tapome labai artimi. Deja, jo jau nebėra, tačiau jis neabejotinai buvo geriausias treideris iš visų, kuriuos esu sutikęs gyvenime. Jis perdavė man didžiulį žinių bagažą – ne tik apie techninę analizę, bet ir apie prekybos filosofiją. Jis man įkalė rizikos valdymo svarbą! Padėjo praktiškai suvokti, kad turi išlikti rinkoje tol, kol sulauksi sėkmės. Man atrodo, šiandien daugelis treiderių ieško trumpiausio kelio. Dėl to jie nespėja susikurti pagrindo, kurio ateityje tikrai prireiks. Šis draugas mane ne tik nepaprastai įkvėpė, bet ir labai stipriai paveikė: nuolat kalė į galvą, kaip svarbu valdyti riziką, išsaugoti kapitalą ir greitai nutraukti nuostolingus sandorius.

— Gerai, prieš tęsdami turiu kai ko paklausti… Žinau, kad daug mūsų klausytojų ieško būtent tokio žmogaus: kad jis padėtų susigaudyti prekyboje, būtų šalia, atsakytų į klausimus, patartų… Kaip jį sutikote? Per pažintis Čikagos prekių biržoje? O gal kitaip?

— Tai įvyko dar dirbant Continental. Tuo metu labai daug žmonių tik mokėsi, kaip biržoje apsidrausti nuo rizikos. Į Continental atvesdavau klientų iš maisto produktų verslo – Campbell Soup Company, McDonald’s… Taip ir susipažinau su tuo vyru: jis dirbo augalinių aliejų pramonėje. Pirmiausia pradėjome atpažinti vienas kitą lifte. Kartais pasikalbėdavome biržos salėje, ir ilgainiui vis labiau pastebėjome, kiek daug turime bendro. Taip užsimezgė draugystė, o vėliau – mentoriaus ir mokinio santykiai. Manau, tie iš mūsų, kurie pradėjo savo kelią biržoje, turi didžiulį pranašumą prieš šiuolaikinius treiderius, visą karjerą sėdinčius prie kompiuterio namuose arba mažose įmonėse. Mes buvome bendruomenės dalis! Prekyba gali būti labai vienišas užsiėmimas. Ypač šiandien, elektroninių biržų laikais, kai geriausias treiderio draugas – nešiojamasis kompiuteris, stacionarus kompiuteris ar pora monitorių ant sienos… Tokie žmonės beveik nebendrauja su kitais treideriais. Tie iš mūsų, kurie spėjo padirbėti senosiose biržose – nesvarbu, Čikagos, Niujorko ar kurioje kitoje, – susirado daug draugų, įsiliejo į bendruomenę ir galėjo dalytis idėjomis, kurios suteikdavo mums pranašumą.

— Be abejo! Žinoma, jūs teisus, Piteri. Minėjote, kad per tuos pirmuosius metus, apie kuriuos trumpai papasakojote, sudeginote kelias sąskaitas. Kodėl taip nutiko? Ir kokias kliūtis pirmaisiais prekybos metais buvo sunkiausia įveikti?

— Daryti klaidas tiesiog būtina! Suklydę išmokstate, kaip ateityje tos klaidos išvengti. Mokymasis prekiauti – tikra problemų sprendimo treniruotė! Turbūt veiksmingesnė už beveik bet kurią kitą veiklą. Tuo metu dar nežinojau, kaip konkrečiai noriu prekiauti. Supratau, kad noriu užsiimti prekyba – dėl to neabejojau! Turėjau tam tikrų prielaidų, ko gali prireikti sėkmei pasiekti. Jos visos pasirodė klaidingos… Bet tokių prielaidų turėjau. O kaip būtent prekiauti… Žinoma, lygiavausi į tuos žmones, apie kuriuos tiksliai žinojau, kad tuo metu biržoje jiems sekasi. Vieni prekybą grindė pasiūlos ir paklausos lygiais – klausydavausi jų ir stengdavausi prekiauti taip pat. Kiti naudojosi kryžiukų ir nuliukų grafikais, dar kiti prekiavo spredais, ciklais ar vadovavosi vadinamųjų analogiškų metų principu. Manau, viena didžiausių mano klaidų buvo ta, kad nuolat „prikabindavau savo vagoną“ prie kito treiderio ir mokydavausi prekiauti kaip jis. O vėliau atsisakyti kurios nors idėjos ar mąstymo būdo kartais prireikdavo kelerių metų.

Jeigu norite prekiauti, turite tai daryti savarankiškai. Reikia pačiam klysti ir pačiam išsiaiškinti, kas jums turi prasmę, kas veikia, o kas neveikia. Kokie laiko intervalai jums tinka, kokie metodai, kokios kapitalo valdymo taisyklės. Šį kelią būtina nueiti. Kai kurie mano bandyti metodai neveikė, ir aš prarasdavau pinigus. Tačiau kartu po truputį kaupiau žinias, o dar svarbiau – sužinojau, kokie prekybos metodai man netinka. Juos atmesdavau ir imdavausi mokytis ko nors naujo…

Mokymasis prekiauti panašus į studijas universitete. Tik specialybę čia pasirenkate ne jūs – ją už jus parenka rinka. Tai procesas, kuris kai kuriems mano pažįstamiems sėkmingiems treideriams truko trejus, penkerius ar septynerius metus. Tik tada jie pasijuto pakankamai užtikrinti tuo, ką daro, kad galėtų visiškai tam atsiduoti. Ryžtis šuoliui į nežinią ir pasakyti: štai taip prekiausiu, šiam principui liksiu ištikimas. Kad pasiektumėte šį tašką, tenka padaryti nemažai klaidų. Nemanau, kad pradedantieji treideriai gali šį procesą kaip nors greitai pereiti… O tas, kuris nuspręs, kad jam tai pavyko, turės sumokėti didelę kainą.

— Puikus atsakymas, Piteri, labai patiko jūsų paaiškinimas! Kai mokėtės prekiauti, prarasdavote vieną sąskaitą po kitos ir bandėte vis kitus metodus, ar būdavo akimirkų, kai beveik imdavote galvoti, kad visa tai per sunku ir neveikia? Kad teks atsisakyti minties tapti treideriu? Kas padėjo nepasitraukti iš šio kelio?

— Manau, padėjo tai, kad ir toliau gaudavau pajamų iš savo verslo. Nebuvo taip, kad nusipirkau vietą biržoje, įžengiau į prekybos duobę, pastačiau ant kortos visą gyvenimą ir dabar privalau laimėti bet kokia kaina. Ne – gaudavau pajamų konsultuodamas klientus, ir jos buvo visai neblogos! Manau, didžiulis pranašumas buvo tai, kad man nereikėjo kuo greičiau pasiekti sėkmės. Turėjau pakankamai laiko gerai pažinti rinkas. Žinoma, mokydamasis prekiavau prastai ir praradau nemažai pinigų. Tačiau nuomai pinigų turėjau, vėliau persikėliau į nuosavą būstą, buvau išmokėjęs būsto paskolą. Tad atėjus laikui sumokėti už automobilį ar draudimą nereikėjo visiškai pasikliauti prekybos sąskaita… Net neįsivaizduoju, kaip jaučiasi pradedantieji treideriai, kuriems būtina prekiauti pelningai, kad pakaktų kasdienėms išlaidoms. Vien nuo šios minties mane nupurto! Pažįstu nemažai jaunų treiderių, kurie tai išgyvena. Jie jaučia, kad privalo prekiauti, nes tai vienintelis jų pajamų šaltinis. Man atrodo, tai labai prasta karjeros pradžia.

Aš tokio spaudimo nejaučiau, be to, turėjau laiko. Tad prarasdamas sąskaitas negalvodavau, kad viskas – žaidimas baigtas, nes vis tiek gaudavau pajamų. Nors pačioje pradžioje buvo trumpas laikotarpis, kai priklausiau nuo prekybos pajamų, net ir turėdamas banke šiek tiek santaupų sąskaitoms apmokėti… Tuomet spaudimas tikrai jautėsi! Manau, viskas galėjo susiklostyti kitaip… Dabar prisiminęs kai kuriuos savo pirmuosius sandorius išsigąstu: kiek kartais padidindavau riziką! Jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, galbūt šiandien su jumis nekalbėčiau. Tad, žinoma, ir apvaizda atliko savo vaidmenį.

— Ką pasakytumėte pradedantiesiems treideriams, kurie stačia galva neria į šią veiklą ir galbūt tikisi, kad prekyba taps pagrindiniu jų pajamų šaltiniu? Kaip jie galėtų mokytis veiksmingiau?

— Tiesą sakant, manau, jiems vertėtų žengti žingsnį atgal ir grįžti į darbą. Mane gąsdina, kai kuris nors treideris sako, kad susitaupė šimtą tūkstančių dolerių, dabar visa galva pasiners į prekybą ir pasieks sėkmę mokydamasis jau prekiaudamas… Manau, tai tiesus kelias į katastrofą. Žinote, prekyba gali būti puikus pomėgis! Nesvarbu, ar esate teisininkas, buhalteris, policininkas, ar dirbate ką nors kita. Galima išmokti prekiauti neatsisakant darbo! Prekyba gali tapti puikiu papildomų pajamų šaltiniu. Žinoma, tokiomis aplinkybėmis dienos prekyba neužsiimsite, tačiau galite prekiauti poziciškai! Būtent tai, tiesą sakant, ir rekomenduoju visiems. Nereikia iš karto nuspręsti: viskas, prekyba bus mano karjera.

Tačiau jeigu jaučiate, kad tapti profesionaliu treideriu ir prekiauti visą darbo dieną yra jūsų pašaukimas, manau, pirmiausia reikėtų susikaupti santaupų bent vieniems, o dar geriau – dvejiems metams.

Taip pat manau, kad prekybos kapitalą finansuoti iš santaupų ar palikimo – prasta mintis. Savo kapitalą treideris turėtų uždirbti pats, rinkose, pradėdamas nuo mažos sąskaitos. Kol prekyba neuždirbo tiek, kad galėtų išlaikyti pakankamo dydžio prekybos sąskaitą, iš kurios gautos pajamos jau turėtų apčiuopiamos vertės, nemanau, kad verta mesti darbą. Tai daryti reikėtų tik įrodžius, jog esate sėkmingas treideris. Kai prekyba uždirbote pakankamai pinigų visavertei prekybos sąskaitai. Tuomet jau galima išeiti iš darbo ir pradėti prekiauti visą darbo dieną. Nes tada galėsite prekiauti nebijodami nuostolių. Toks mano požiūris į šį klausimą, Aronai!

— Žinoma, labai ačiū, kad juo pasidalijote! Gal persikelkime keleriais metais į priekį? Girdėjau, kad devintojo dešimtmečio viduryje vos nežuvote. Ar galėtumėte papasakoti šią istoriją? Taip pat įdomu, ar ji pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą ir konkrečiai į prekybą?

— Taip, tai įvyko rugpjūčio 26-ąją! Netrukus bus metinės. Vaikystėje nuolat vaikščiodavau per miegus. Kai man buvo penkeri ar šešeri, mane vis rasdavo tai lauke, tai ant kaimynų garažo stogo, tai rūsyje. Miegodamas visada buvau labai aktyvus. Tą pačią 1984 metų dieną apie pusę trijų nakties taip pat atsikėliau… Ir iškritau pro langą ant betoninių plokščių iš 17 pėdų, arba 5,18 metro, aukščio. Smarkiai susižalojau stuburą. Ligoninėje praleidau 41 dieną, penkis su puse mėnesio buvau sugipsuotas nuo galvos iki kojų, o dar keturis ar penkis mėnesius nešiojau specialų korsetą su lipukais. Stuburui padariau didelę žalą, ir jis iki šiol man apie tai primena. Tiesa, nesu tikras, kad tai labai paveikė mano prekybą – išskyrus tai, jog kurį laiką negalėjau prekiauti. Tai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą, tačiau į prekybą – turbūt ne.

— O kaip tai pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą?

— Manau, supratau, kad gyvenime yra daugiau nei grafikai, prekybos platforma ir kotiruočių ekranas. Kad kiekvienas gyvenimas turi vertę… Kaip pamatuoti savąją? Kas, jūsų akimis, esate, kaip save vertinate? Pagal praėjusio mėnesio pelningumą? Pagal kokius nors kitus kriterijus?.. Rinkos įtraukia, jos sukelia priklausomybę. O į priklausomybes linkę žmonės lengvai visa galva pasineria į spekuliaciją rinkose. Jie pamiršta, kad gyvenime yra ir kitų vertingų dalykų. Savo vertę turėtume matuoti tuo, kokie žmonės esame…

— Taip, žinoma. Piteri, gal pereikime prie prekybos? Įdomu, kaip prekiavote anksčiau ir kaip prekiaujate dabar. Kaip apibūdintumėte savo prekybos stilių ir rinkų analizės metodiką?

— Aštuntajame dešimtmetyje bandžiau tai viena, tai kita. Kitas mano draugas – ne tas iš Cargill, o dar vienas, su kuriuo taip pat susipažinau Čikagos prekių biržoje, – kartą pasakė, kad yra klasikinės grafinės analizės šalininkas. Žinoma, paklausiau, ką tai reiškia. Jis atsakė: „Eime, nupirksiu tau knygą!“ Išėjome iš biržos pastato, perėjome Džeksono bulvarą ir užsukome į mažą knygyną gretimame kvartale. Ten jis man nupirko Magee ir Edwardso knygą „Akcijų rinkos trendų techninė analizė“ („Technical Analysis of Stock Trends“). Esu tikras, kad daugelis ją žino. Knygą tiesiog prarijau! Perskaičiau per vieną savaitgalį. Staiga viskas joje pasirodė nepaprastai logiška. Galėjau susieti ją su savo patirtimi – juk ir pats bandžiau prekiauti panašiai!

Knygos pradžioje Magee ir Edwardsas minėjo, kad daug kur rėmėsi Richardo Schabackerio darbais. Žinoma, iš karto puoliau ieškoti jo rankraščio. Tuo metu jo knyga dar nebuvo išleista, tad nusipirkti jos negalėjau. Man pavyko gauti fotokopiją iš Los Andželo bendrovės, kuri prekiavo senais rankraščiais. Būtent Schabackeris mane ir sužavėjo klasikiniais grafiniais modeliais. Manau, tada ir nusprendžiau prekiauti šiuo metodu. Jis tiesiog atrodė toks racionalus!

Žinoma, liko daug neatsakytų klausimų: kurioje rinkoje prekiauti pagal klasikinius grafinius modelius, kokį laiko intervalą rinktis, kokių modelių ieškoti ir kaip juos braižyti… Parodykite grafiką dešimčiai techninių analitikų – tikriausiai išgirsite penkiolika skirtingų nuomonių apie tai, ką jis mums sako. Mano manymu, tai nei menas, nei mokslas – tai amatas. O kaip ir kiekviename amate, reikia nueiti kelią nuo mokinio iki meistro. Ir eidamas tuo keliu turi suprasti: taip, prekiauji grafiniais modeliais, bet ką tai konkrečiai reiškia?.. Kaip tai atrodo kasdienėje praktikoje?

Žvelgdamas į savo ilgus mokymosi metus matau, kad daug ką pakeičiau savo metode. Ir keičiu toliau. Tačiau štai kas įdomu! 1989 metais skaičiau pranešimą Finansų rinkų techninių analitikų asociacijos plenariniame posėdyje. Maždaug prieš metus vienas asociacijos narys atsiuntė mano kalbos išrašą. Perskaitęs net šiek tiek išsigandau – taip smarkiai pasikeitė mano požiūris į prekybą. Kapitalo valdymas ir kiti niuansai…

Tačiau didžiąja dalimi likau ištikimas klasikinei techninei analizei. Manau, pradėjau prekiauti ilgesniam laikotarpiui. Anksčiau daugiausia naudojau valandinius grafikus, o dabar perėjau prie savaitinių, įėjimo momentą tikslindamas dieniniuose. Vis dar ieškau klasikinių grafinių modelių. Mėgstu horizontalius kanalus, nemėgstu pasvirusių. Negaliu pakęsti trendo linijų! Kai matau, kad kas nors pagal jas prekiauja, tiesiog kraustausi iš proto – manau, tokio metodo sėkmės tikimybė labai maža. Renkuosi grafikus su aiškiai atpažįstamais modeliais, susiformuojančiais tarp horizontalių lygių: platėjančiu trikampiu, stačiakampiu, „galva ir pečiais“. Šie trys modeliai, ko gero, veikia geriau už bet kuriuos kitus! Ieškau modelių, kurie formuojasi bent aštuonias savaites. Dienos prekyba manęs nedomina! Geri tie modeliai, kuriuos galima atpažinti savaitiniuose grafikuose. Žinoma, aštuonias, dešimt ar dvylika savaičių besiformuojantį modelį paprastai lengva stebėti ir dieniniame laiko intervale. Tačiau labiausiai mėgstu tokius modelius, pagal kuriuos prasidėjęs judėjimas gali tęstis net kelerius metus.

Žinoma, prekiauti pagal juos nėra paprasta. Pavyzdžiui, tokiuose dideliuose laiko intervaluose kartais sunku nustatyti pramušimus. Kanalų ribos ne tokios aiškios, kainos judėjimas netvarkingesnis… Vis tiek visada džiaugiuosi pamatęs besiformuojantį ilgalaikį modelį. Man jie patinka! Aptikęs tokį modelį, įėjimo signalų ieškau dieniniuose grafikuose, nes savaitiniuose ne visada aišku, kur tiksliai yra lygis. Štai toks niuansas… Prekiauju impulsus ir pramušimus. Man taip ir nepavyko sėkmingai pardavinėti viršūnėse bei pirkti kainai nukritus. Norėčiau tai mokėti, bet nemoku. Nors pažįstu treiderių, kurie ir mėgsta, ir moka taip prekiauti. Manau, tai puiku, tačiau man netinka. Mano specializacija – dideli modeliai, jų pramušimai ir dideli judėjimai po jų. Prekiauju ateities sandorių ir Forex rinkose. Akcijomis taip pat prekiauju, bet tik keliomis. Vis dėlto jas stebiu! Ypač pasaulinius indeksus. Tačiau maždaug 90 procentų mano prekybos tenka Forex ir ateities sandoriams – apytikriai po lygiai. Man patinka Forex! O ateities sandoriai – nuo jų juk pradėjau. Štai tokia mano prekyba.

— Labai įdomu, Piteri, ačiū, kad pasidalijote! Sakėte, kad mėgstate prekiauti horizontalių lygių pramušimus. Ar nepastebėjote, kad bėgant metams šių lygių ribos tapo ne tokios aiškios? Minėjote, kad taip yra savaitiniuose grafikuose. Gal apskritai prekiauti darosi sunkiau dėl pastaraisiais metais tobulėjančių technologijų, algoritminių prekybos sistemų ir panašių dalykų?

— Taip, neabejotinai! Manau, grafikai, ypač dieniniai, patikimiausi buvo devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo pradžioje. Šiuo metu dieniniai grafikai dėl viso to volatilumo kartais gali atrodyti itin sudėtingi. Tačiau savaitiniai ir mėnesiniai vis dar pakankamai patikimi. Taip yra todėl, kad didelę prekybos apimties dalį dabar sudaro aukšto dažnio operacijos. Mano požiūriu, jos nėra visiškai teisėtos, nes iš esmės atkartoja mano orderius, tik yra pateikiamos anksčiau! Nuspėjama, ką ketinu daryti. Visa tai sukuria dideles prekybos apimtis! Aukšto dažnio ir algoritminės prekybos sistemos gana gerai nuspėja atidėtų orderių vietas, išmuša stopus ir sukuria klaidingus pramušimus. Tačiau nuolat kurti klaidingus pramušimus savaitiniuose grafikuose gerokai sunkiau!

Antroji priežastis, dėl kurios metams bėgant vis dažniau rinkausi didesnius laiko intervalus, – uždarymo kainos svarba. Man atrodo, tai, ką rinka daro dienos metu, nėra taip svarbu. Visas tas stopų išmušinėjimas, volatilumo kūrimas siekiant įtraukti į rinką kuo daugiau žmonių… Dienos metu pinigai iš daugelio rankų pereina vos į kelių žmonių rankas. Nenoriu būti įtrauktas į rinką ir priklausyti nuo dienos volatilumo. Todėl tiesiog laukiu uždarymo kainos ir analizuodamas remiuosi tik ja. Stebiu pramušimus, patvirtintus uždarymo kaina, ir aiškiai atpažįstamus modelius ties horizontaliais lygiais. Tai dar viena priežastis, kodėl manau, kad modeliai su pasvirusiomis ribomis, tokie kaip simetriniai trikampiai ar trendo linijų pramušimai, tapo gerokai mažiau patikimi nei anksčiau. Todėl stengiuosi jų vengti – būtent ten grafikai ypač netvarkingi.

— Puikus atsakymas! Sudomino jūsų mintis, kad aukšto dažnio prekyba yra neteisėta. Gal galėtumėte plačiau paaiškinti savo požiūrį?

— Manau, ilgainiui visa tai bus sureguliuota teisiškai. Tačiau, mano manymu, ši problema turi ir moralinį bei etinį aspektą. Žinome, kad aukšto dažnio prekybos operacijas vykdo labai spartūs kompiuteriai, naudojantys algoritmus, sukurtus pranašumui tam tikrose rinkos situacijose įgyti. Hobokene ir Des Pleinse tokios įmonės yra tiesiogiai prisijungusios prie biržų. Jos informaciją apie kainas gauna anksčiau už mane. Todėl greičiau sužino, kokia kaina vyksta prekyba. Jos turi prieš mane pranašumą. Net jeigu tai tik sekundės dalis! Juk jos naudoja kompiuterius, kurių reakcijos laikas – mikrosekundė!

Pavyzdžiui, žiūriu į kainų stulpelį ir nesiginčiju dėl spredo – sutinku pirkti pardavėjų siūloma kaina ir parduoti pirkėjų siūloma kaina. Tarkime, matau, kad S&P rinkoje siūloma parduoti 40 kontraktų, o nupirkti norima 50. Pateikiu orderį 40 kontraktų pirkti, paspaudžiu „Enter“ – ir pardavimo pasiūlymas dingsta! Taip nutinka todėl, kad tas kompiuteris pamato mano orderį ir atitinkamai pakoreguoja pasiūlymą. Iš tokių orderių vykdymo jie neuždirba itin didelio pelno, nors jų operacijos sudaro reikšmingą prekybos apimties dalį. Tačiau jie nuolat dalyvauja rinkoje ir taip matuoja jos „temperatūrą“. Trumpai tariant, man kyla moralinių ir etinių abejonių dėl tų, kurie prekiauja turėdami prieš mane pranašumą – anksčiau sužinodami, kaip keičiasi kaina.

— Supratau! Iš tiesų būtų įdomu į tinklalaidę pasikviesti žmogų iš aukšto dažnio prekybos pasaulio ir išgirsti jo požiūrį į šią problemą. Pažįstu kelis tokius žmones, tačiau jie nelabai mėgsta dalytis paslaptimis. Grįžkime prie grafinių modelių! Norėčiau paklausti, kodėl jie apskritai egzistuoja. Kodėl tam tikri kainos judėjimai kartojasi vėl ir vėl? Juk tai matome beveik visose priemonėse, kuriomis galima prekiauti.

— Į šį klausimą galima atsakyti keliais būdais. Turbūt reikėtų pradėti nuo pagrindų – nuo Schabackerio. Jis pastebėjo: jei kainų istoriją perkelsime į grafiką, matysime arba trendą, arba kaupimosi fazę. Žinoma, skirtingose priemonėse ir skirtinguose laiko intervaluose šių fazių santykis bei ryškumas skirsis, tačiau bendrai kaina visada yra arba trende, arba susispaudimo fazėje. Pastaruoju atveju ji dažnai suformuoja aiškiai atpažįstamus lygius. Schabackeris savo knygoje atliko puikų darbą. Visiems, kurie domisi šia tema, verta ją perskaityti, nes joje išsamiai nagrinėjama, kas tuos lygius sukuria.

Trumpai tariant, šiuos lygius suformuoja tam tikrų žmonių pirkimo ir pardavimo orderių visuma… Jis juos vadino insaideriais. Tai būdavo tokios žmonių grupės kaip Vanderbiltai: susirinkdavo ir nuspręsdavo, ką darys rinkoje. Kitaip tariant, veikdavo susitarę, o jų vykdomi tam tikro turto pirkimai bei pardavimai tapdavo palaikymo ir pasipriešinimo lygių pagrindu.

Šiandien, žinoma, tie lygiai atsiranda ne dėl sąmokslų! Tačiau rinkose ir toliau yra treiderių, kurie neabejotinai gerokai protingesni už mane. Labai įžvalgūs žmonės, kartais turintys viešai neatskleistos informacijos, o kartais tiesiog itin sumaniai naudojantys visiems prieinamą informaciją. Jie linkę veikti panašiai, net jei nebūtinai vieni kitus pažįsta! Jų veiksmai tiesiog sutampa. Todėl neįprastai dideli judėjimai paprastai neatsiranda savaime. Stebint tokį judėjimą galima gana užtikrintai manyti, kad tinkami žmonės jam pasiruošė, atidarė pozicijas ir iš jo uždirbo. Susispaudimo laikotarpiais į rinką vis ateina dideli pinigai ir suformuoja tai viršutinę, tai apatinę kanalo ribą. Formuojantis kanalui ir kainai jame konsoliduojantis išryškėja tam tikra geometrija.

Šiuo klausimu turiu savo filosofiją. Galbūt kam nors pasirodys, kad ji prieštarauja mano metodui – juk prekiauju pagal grafinius modelius… Vis dėlto netikiu, kad iš grafikų galima nuspėti ateitį. Netikiu, jog remdamiesi grafiniais modeliais galite numatyti kiekvieną rinkos judėjimą! Žinoma, yra Elliotto bangų teorijos šalininkų, kurie mano, kad visada įmanoma nustatyti, kur tiksliai esame bangos atžvilgiu. O tos bangos visada teisingos. Aišku, ir jie suklysta, bet tai vadina „struktūros peržiūra“. Aš esu paprastas treideris: nesuveikusio grafinio modelio nevadinu „struktūros peržiūra“ – vadinu jį nuostoliu. Neturiu privilegijos tiesiog peržiūrėti savo nuomonės…

Todėl manau, kad bandyti suprasti rinką vien iš grafinės analizės – labai pavojinga. Vis dėlto kiekvienoje rinkoje du ar tris kartus per metus pasitaiko situacija, kai noriu atidaryti poziciją. Tuo metu nebandau „studijuoti“ grafiko. Dažnai girdžiu žmones sakant: „Man reikia pastudijuoti savo grafikus“… Norint nuspręsti, ar verta įeiti į rinką, pakanka kelių sekundžių. Ir dažniausiai įeiti neverta! Vadovaujantis klasikinės techninės analizės principais, daugumos rinkų didžiąją laiko dalį neįmanoma aiškiai interpretuoti. Todėl narstyti grafikus ieškant modelių nėra prasmės: modelis arba yra, arba jo nėra! Jei yra, galima atidaryti sandorį. Beje, sandoriuose dažniau klystu, nei būnu teisus… Mano pelningų sandorių dalis jau ilgą laiką svyruoja apie 40 procentų, Aronai. Tai reiškia, kad iš anksto turėčiau manyti, jog sandoryje greičiau prarasiu pinigų. Kai 60 procentų sandorių baigiasi nuostoliu, o 40 procentų – pelnu, galima manyti, kad grafiniai modeliai nėra patikimi, bent jau pagal pelningų ir nuostolingų sandorių santykį.

— Labai ačiū už tokį išsamų atsakymą, Piteri! Minėjote, kad verta perskaityti… Man atrodo, tuoj suklysiu tardamas pavardę… Šubakerį?

— Šabakerį! Schabacker. Jo knygą galima rasti Amazon, ji vadinasi „Technical Analysis and Stock Market Profits“. Magee ir Edwardsas ja rėmėsi rašydami savo „Akcijų rinkos trendų techninę analizę“, tačiau klasikinius techninės analizės principus suformulavo būtent Schabackeris.

— Supratau. Jei kas nors norės susipažinti su šiomis knygomis, nuorodas pridėsiu prie tinklalaidės aprašymo! Judėkime toliau. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kaip valdote atidarytas pozicijas? Atpažįstate modelį, įeinate į rinką – o ką darote paskui? Naudojate įprastą stop loss ar slenkantį stopą? Ar nusistatote pelno tikslus?

— O, čia viskas gerokai sudėtingiau! Pabandysiu atsakyti, bet klausimas nelengvas – labai daug niuansų… Leiskite pažvelgti šiek tiek kitu kampu. Žinote, anksčiau brokeriai sąskaitų išrašus siųsdavo paštu… Kai kurie ir dabar siūlo tokią paslaugą, tačiau paprastai viską jau gauname elektroniniu būdu. Jei paimtume išrašą su visais mano sandoriais nuo 1980 metų, jį atspausdintume ir sudėtume lapus į krūvą, manau, susidarytų 8–10 pėdų, arba 244–305 centimetrų, aukščio bokštas. Per tuos metus sudariau tūkstančius sandorių. Jų finansinį rezultatą galiu pasakyti – jį suskaičiuoti nesunku: tereikia sudėti visus nuo pajamų sumokėtus mokesčius ir padalyti iš mokesčio tarifo. Jei pabandyčiau tuos sandorius surūšiuoti, esu tikras, paaiškėtų, kad 10 procentų sandorių atnešė 90 procentų pelno. Arba 15 procentų – 85 procentus. Maždaug taip…

Jei imčiausi nagrinėti sandorius, iš kurių uždirbau daugiausia, ir bandyčiau suprasti, ar jie kuo nors ypatingi, iš karto pamatyčiau: taip! Jie visi pradėdavo veikti iš karto. Kaina pramušdavo kanalą ir nuskriedavo tolyn – neatsigręždama, nesvyruodama. Tai nebūtinai reiškia, kad pirmą, antrą ar trečią dieną jau turėdavau didžiulį pelną, tačiau šie sandoriai tikrai nekeldavo problemų.

Tas vyras iš Cargill, kurį jau minėjau ir kuris labai paveikė mano prekybą, turėjo taisyklę, kurią įkalė ir man: penktadienį nesinešk nuostolio namo! Jei penktadienio vakarą jo atidaryta pozicija būdavo nuostolinga, jis ją uždarydavo. Be jokių klausimų! Vėliau nuėjo dar toliau ir pradėjo uždaryti nuostolingus sandorius kiekvieną vakarą. Nors jis buvo pozicinis, o ne dienos treideris – sandorius laikydavo ilgai! Tačiau ypač daug dėmesio skyrė tinkamam įėjimo momentui. Jei pasirinkote blogą laiką, turite blogą poziciją. Sėkmingas sandoris tinkamu metu juda tinkama kryptimi. Jei sandoris neatitinka šių dviejų sąlygų, aš jame dalyvauti nenoriu.

Kiekvienoje pozicijoje rizikuoju ne daugiau kaip vienu procentu savo prekybos kapitalo, o stopus dedu gana arti. Paprastai prekiauju keliomis pozicijomis ir skirtingoms vieno sandorio dalims taikau skirtingas valdymo taisykles. Dažnai uždarau pusę pozicijos, užfiksuoju pelną, o paskui stebiu, ar neatsiras galimybės tą pusę vėl grąžinti į rinką. Kitą pusę stengiuosi laikyti kuo ilgiau – paprastai nuo trijų iki penkių savaičių. Pernai JAV dolerio ir Singapūro dolerio poros poziciją išlaikiau keturis ar penkis mėnesius. Kol rinka juda mano kryptimi, kol matau, kad ji dar turi erdvės judėti, ir kol tas judėjimas nepradeda strigti, stengiuosi pozicijos neuždaryti.

Tačiau slenkančių stopų nenaudoju. Tiesą sakant, esu net prieš juos! Kai kas nors sako: „Jau uždirbau 500 dolerių, todėl nustatysiu 250 dolerių slenkantį stopą, kad manęs neišmuštų“, man tai skamba visiškai nelogiškai. Kodėl žmonės naudoja slenkantį stopą? Nes nenori atiduoti pelno. Tačiau iš tiesų tai nebūtinai geriausias sprendimas. Prekiauti reikia pagal rinkos situaciją, o ne pagal savo sąskaitos lėšų vertę – equity! Kai prekiaujate equity lygiais, jūsų dėmesys nukrypsta nuo pačios rinkos.

Stengiuosi sprendimus grįsti rinkos veiksmais ir tikiuosi, kad ji pati pasirūpins mano pelnu. Taip man pačiam nebereikia dėl jo nerimauti, todėl galiu geriau susitelkti į prekybą.

Leiskite trumpam nukrypti nuo temos! Neturiu supratimo, ar sandoris bus pelningas. Nespėlioju. Žinoma, esu nusiteikęs optimistiškai, tačiau rinkos nekontroliuoju. Kontroliuoju tik savo įėjimą. Prekyba dažnai romantizuojama… Tačiau iš tikrųjų būti treideriu – bent jau tokiu poziciniu treideriu kaip aš – gana nuobodu. „Treideris“ tėra skambus pavadinimas žmogui, kuris tiesiog pateikia orderius. Viskas, ką darau, – pateikiu orderius, kurie, žiūrint į konkretų grafiką, man atrodo prasmingi. Prižiūriu, kad pozicijos dydis ir kapitalo valdymas būtų tinkami, atitiktų mano kapitalą. Stengiuosi įėjimo ir išėjimo orderius pateikti taip, kad po pusmečio ar metų pažvelgęs į grafikus savo veiksmų nelaikyčiau absurdiškais. Žinoma, rinkose visi padaro kvailysčių – aš taip pat, net ir dabar! Nežinau, ar kada nors nuo jų visiškai atprasiu. Tačiau, žinote, reikia siekti pažangos, o ne tobulumo! Tad jei man pavyksta atsiriboti nuo emocijų, nuo dienos volatilumo ir pateikti orderius, kurie mano metodikos požiūriu atrodo racionalūs, pasirūpinti pelnu leidžiu rinkoms.

— Gerai, Piteri! Į jus lygiuojasi daug treiderių. Visus ypač traukia išskirtinis pelningumas, kurį pasiekiate jau daugelį metų. Tačiau ne mažiau, o gal net labiau, stebina tai, kad tokius rezultatus pasiekėte su labai nedideliais kapitalo nuosmukiais. Todėl norėčiau paklausti: kokios rizikos valdymo klaidos tarp nepatyrusių treiderių yra dažniausios ir, ko gero, pavojingiausios?

— Jų nemažai! Nesu dienos treideris, todėl apie dienos prekybos pavojus kalbėti negaliu. Esu tikras, kad dienos treideris ir swing treideris į jūsų klausimą atsakytų visiškai skirtingai. Aš esu kažkur per vidurį, nors, žinoma, kiekvienas šiuos terminus supranta savaip. Tačiau viena didžiausių klaidų…

Manau, reikia suprasti: kad ir kokį metodą taikytumėte, kartais jis derės su rinka, o kartais – ne. Man nepatinka nuolat keisti prekybos metodo vien todėl, kad pasikeitė rinkos sąlygos. Neva mano sistema dabar prekiauja prastai, todėl metas iš sandėliuko traukti planą B… Ne, aš turiu tik planą A! Ir dirbu tik su juo. Esu pasiruošęs tam, kad kartais jis rinkai tiks, o kartais – ne. Galutinį rezultatą iš tiesų lemia tai, kas nutinka tada, kai jūsų sistema rinkai netinka! Prekyba – maratonas, ne sprintas. Man tai ilgalaikė veikla: mano prekybos karjera jau apima penkis skirtingus dešimtmečius, o po penkerių metų apims šešis… Todėl pagrindinis mano tikslas – neišbarstyti kapitalo užėjus nuostolingų sandorių serijai. Kai prarandu pinigus, mažinu lotų skaičių, nes tai reiškia, kad šiuo metu rinką interpretuoju prasčiau nei įprastai. Taigi reikia mažinti pozicijas ir riziką. Kartu – gerokai išrankiau atsirinkti signalus. Tai tikra apdairumo ir atsargumo treniruotė! Visa kita – detalės.

Žinote, jei prekiaujate pakankamai ilgai, ypač tokiose rinkose su dideliu kreditiniu pečiu kaip aš, anksčiau ar vėliau uždirbsite. Nieko nepadarysi! Pakankamai ilgai prekiaudami anksčiau ar vėliau pradėsite gauti pelno. Tačiau tikrasis išbandymas – uždirbtus pinigus išsaugoti! Pastebėjau, kad sėkmingi treideriai, kuriais žaviuosi, nebūtinai gerai pasirenka sandorius. Mano manymu, gebėjimo nustatyti trendą svarba gerokai pervertinama, palyginti su kapitalo valdymu ir jo išsaugojimu sąskaitoje. Štai kam treideriai pirmiausia turėtų skirti laiko – mokytis valdyti kapitalą! O ne studijuoti sekimo trendu strategijas… Manau, tai ypač aktualu pradedantiesiems. Dėmesį reikėtų sutelkti į rizikos valdymą, kapitalo valdymą, prekybos procesą ir veiksmų pakartojamumą. Be kita ko, esu ir pilotas, todėl žinau, kas yra kontroliniai sąrašai. Kiekvieną kartą sėdant prie lėktuvo valdymo reikia atlikti tą pačią procedūrą – pereiti visą kontrolinį sąrašą nuo pradžios iki galo. Patikrinate visas sistemas, veikiate kryptingai. Manau, daugelis į prekybą žiūri pernelyg atmestinai ir dėl to patenka į bėdą.

— Gerai! Piteri, turbūt jau turėtume artėti prie interviu pabaigos, bet dar turiu du klausimus, kuriuos labai noriu užduoti. Pirmasis: kokie klaidingi įsitikinimai apie „sėkmę pasiekusius“ treiderius yra labiausiai paplitę?

— Manau, daugelis klausytojų nesutiks su mano atsakymu! Tačiau aš juo tikiu. Kai pirmą kartą patekau į biržą, pagalvojau, kad galiu pasiekti sėkmę, nes akivaizdžiai nesu kvailesnis už kai kuriuos aplinkinius. Dirbsiu sunkiai, būsiu atkaklus, stengsiuosi iš visų jėgų, ir tai duos rezultatų. Nenoriu sumenkinti šių dalykų – protinių gebėjimų ir darbštumo – svarbos! Tai esminiai veiksniai. Tačiau dar vienas esminis veiksnys yra apvaizda.

Žvelgdamas atgal galiu įsivaizduoti, kad sėkmės nebūčiau pasiekęs, jei treiderio kelią būčiau pradėjęs kitu metu. Galbūt mane būtų supę visai kiti žmonės, ir tai būtų pakeitę rezultatą. Taip pat tiksliai žinau, kad anuomet vos keli sandoriai padėjo sukaupti pakankamai kapitalo, kad galėčiau visiškai pereiti prie prekybos. Jei tie sandoriai būtų pasibaigę kitaip, galbūt ir visa istorija būtų kitokia. Savo vaidmenį atliko daugybė veiksnių! Sėkmė, apvaizda, likimas – vadinkite, kaip norite… Negaliu teigti, kad mano rezultatus lėmė vien protiniai gebėjimai ir darbštumas. Buvo ir kitų dalykų, kurie man padėjo. Esu tikras, kad daug kam toks atsakymas nepatiko, tačiau tai mano nuomonė!

— Be abejo! Man asmeniškai jūsų atsakymas labai patiko, Piteri – manau, puikiai pasakėte! Leiskite užduoti dar vieną klausimą, kurį uždaviau beveik visiems savo tinklalaidės svečiams. Galbūt iš dalies į jį jau atsakėte, tačiau apibendrinant… Jei reikėtų įvardyti vieną ar dvi pagrindines priežastis, kodėl dauguma treiderių nepasiekia sėkmės?

— Jie bijo pralaimėti. Mano manymu, tai svarbiausia priežastis! Žmonės prekybą priima pernelyg asmeniškai. Jie nori būtinai laimėti konkretų sandorį ar konkrečią sandorių seriją. Dėl to patiria nuostolių kiekviename. Esu matęs daugybę treiderių, kurie nenori atidaryti sandorio vien todėl, kad bijo nuostolio ir bijo suklysti. Man tai nekelia problemų, nes iš anksto darau prielaidą, kad būsiu neteisus. Su tokia prielaida jūsų požiūris į kapitalo valdymą bus visiškai kitoks! Štai viena priežastis.

Antroji – treideriai prekiauja per didelėmis pozicijomis. Ir per dažnai. Jie pernelyg agresyviai didina prekybos apimtį, atidaro didesnes pozicijas, nei jų sąskaita gali atlaikyti… Žinoma, tai dažniau matyti Forex ir ateities sandorių rinkose nei prekiaujant tik savo lėšomis, pavyzdžiui, akcijų biržoje, net jei ten naudojama maržinė sąskaita. Ten žmonės kažkodėl daugiau dėmesio skiria kapitalui, nes jis gali greitai baigtis. Žmogus stengiasi nerizikuoti daugiau kaip penkiolika procentų, tačiau atėjęs į ateities sandorių rinką sako: „Oho, sojų pupelių kontrakto marža – 3 000 dolerių. Turiu 30 000, tai turbūt atidarysiu dešimt kontraktų.“ Aš pats atidarau vieną kontraktą kiekvienam 100 000 dolerių savo sąskaitoje. Arba dešimt kontraktų milijonui. Pradedantieji dažnai nustemba sužinoję, kokios mažos mano pozicijos. Manau, pernelyg didelė rizika – viena rimčiausių problemų tarp Forex ir ateities sandorių rinkose prekiaujančių treiderių.

— Puikus atsakymas! Piteri, tai buvo įspūdingas interviu. Labai ačiū, kad sutikote dalyvauti. Galimybė pasikalbėti su tokia prekybos legenda kaip jūs man yra garbė! Nuoširdžiai dėkoju!

— Ačiū ir jums, Aronai! Savo veikla esate labai panašus į mano draugą Džeką Švagerį, tik jis renkasi knygų formatą. Pateikdamas išskirtines istorijas padedate tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems treideriams! Klausydamasis jūsų interviu ir skaitydamas Džeko knygas pastebėjau kelis ypač ryškius dalykus. Kiekvienas sėkmingas treideris randa savo kelią ir savo metodą. Tai įvyksta tik tada, kai jis prisiima atsakomybę. Antrasis dalykas – didelis dėmesys kapitalo valdymui! Manau, šias dvi savybes rasite kiekviename gerame treideryje, kad ir kuriame žemyne jis gyventų.

— Taip, be abejo! Tai tikrai ryškūs bendri bruožai, nors kol kas, regis, pakalbinau tik trisdešimt šešis treiderius. Ačiū, kad juos pabrėžėte! Piteri, kur mūsų klausytojai galėtų daugiau apie jus sužinoti?

— Esu Twitter – @PeterLBrandt! Taip pat kartais rašau savo tinklaraštyje peterlbrandt.com. Tiesa, pastaruoju metu įrašus skelbiu rečiau, daugiausia todėl, kad, mano manymu, naudotis WordPress gana nelengva. Tačiau žmonės nuolat man rašo tvitus, todėl kai iškyla svarbi tema, pasisakau. Žinote, turiu vieną filosofinį principą, kuris atsispindi ir mano prekyboje: „Turėk tvirtą nuomonę, bet nebūk prie jos prisirišęs.“ Atidarydamas sandorį esu dėl jo užtikrintas. Tačiau jei kaina apsisuka prieš mane, staiga paaiškėja, kad savo nuomonės laikausi ne taip jau tvirtai. Todėl gana dažnai nutinka taip: ką nors parašau Twitter, o po trijų mėnesių kas nors baksnoja, kad klydau, nesuprasdamas, jog greičiausiai iš sandorio pasitraukiau jau kitą dieną. Nes turiu tvirtą nuomonę, tačiau nesu prie jos prisirišęs. Taigi naudotis Twitter, mano manymu, labai įdomu, bet būti viešu žmogumi nelengva. Žinoma, yra žmonių, kuriems patinki, tačiau apstu ir tokių, kurie atidžiai stebi kiekvieną tavo žingsnį ir nepraleidžia progos bakstelėti į klaidą.

— Taip, dėl interneto tai turbūt jau tapo kasdienybės dalimi. Vis dėlto visiems rekomenduoju apsilankyti jūsų Twitter paskyroje! Skelbiate daug grafikų, ir, mano manymu, jie labai įdomūs. Taigi net paprastoje Twitter paskyroje galima rasti nemažai vertingos informacijos. Pateiksiu ir nuorodą į jūsų svetainę! Neseniai joje lankiausi ir aptikau įdomų straipsnį – regis, jis vadinosi „11 prekybos taisyklių“. Manau, jis tiesiog puikus! Tad visi, kurie nori jį perskaityti, apsilankykite chatwithtraders.com/36. Ten bus tiesioginė nuoroda į straipsnį, nuorodos į jūsų profilį, svetainę ir visus kitus dalykus, kuriuos aptarėme per šią valandą ar kiek ilgiau… Taigi, Piteri, labai ačiū! Saugokite save, iki kito karto!

— Man buvo garbė, ačiū, Aronai!

Išversta specialiai portalui Spekuliantas.biz